Pasaulis atrodo įdomesnis, kai į jį žvelgi kreivu žvilgsniu

Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.

Roko grupės paprastai užgimsta joms deramose vietose: tepaluotuose garažuose, tamsiuose rūsiuose ar apleistuose kambarėliuose, teturinčiuose porą traškančių rozečių nubrūžintoms savadarbėms elektrinėms gitaroms. Taigi inteligentiškoji „Antis“ jau nuo pat savo ištakų buvo visai kitokia: pirmasis jos kvarktelėjimas suskambo šviesioje, erdvioje ir meniškomis nuotaikomis persismelkusioje Kauno architektų sąjungoje. Ir tai – argi ne paradoksas – tebuvo naujametinis pokštas, dainingas keleto gabių ir charizmatiškų architektų pajuokavimas, kuris vos prasidėjęs turėjo ir baigtis. Tačiau nesibaigė – užuot tai padaręs, praniko pro pastato sienas, ištrūko iš Kauno ir išvirto į visuotinį reiškinį, paradigmą, kultą, kuris taip stipriai įsigalėjo laisvės siekimo metais, kad inertiškai išlaikė gyvybės syvus ir tuomet, kai toji laisvė jau seniai buvo atgauta. „Lietuva tapo laisva ne dėl „Anties“, – kukliai šypteli Algirdas Kaušpėdas, žmogus, kuris pats pripažįsta šiaip jau visiškai nesąs kuklus. – Sakykime, kad „Anties“ fenomenas – tai nepaprastai palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas...“

Nuobodu... Gal pagrokim?

Įsivaizduokite gūdų laikmetį, praėjusio amžiaus aštuoniasdešimtųjų pradžią sovietiniame Kaune: tais laikais veikė „Miestprojektas“, „Komprojektas“ ir panašios grandiozinės įstaigos, kuriose dirbti jauniems, meniškiems ir energingiems architektams buvo gana nuobodu. Mastai – didžiuliai, kolektyvai – milžiniški: Kauno „Miestprojekte“ dirbo apie septynis šimtus, „Komprojekte“ – apie tūkstantį žmonių. Tūkstantis žmonių vienoje projektavimo kontoroje – dabar sunku ir suvokti!.. Tos didžiulės organizacijos turėjo savo kultūrą: veikė profsąjungos, sporto komandos, stovyklos, saviveiklos būreliai, švenčių proga buvo rengiami rimti pasirodymai. „Bet pats darbo turinys mane labai slėgė, – prisimena Algirdas Kaušpėdas. – Imk ir sukurk ką nors kad geras, kai statybininkai nieko negali, o medžiagų beveik nėra – tegauni kažkokių surenkamų elementų, kuriuos gamina gelžbetonio gamyklos...“

Algirdo darbai buvo nemenki: jis suprojektavo dvi ligonines Šilalėje bei Radviliškyje ir tris – Kaune: karo veteranų, ginekologijos ir infekcinę. Tačiau toks gyvenimas perspektyvaus jauno architekto nedžiugino. „Miestprojekte“ dirbau nuo 1976-ųjų iki 1984-ųjų, man nusibodo iki gyvo kaulo... Ir mečiau, – šypteli iš savo jaunatviškos drąsos. – Kartais gyvenime mėgstu pasielgti drastiškai. Aplinkiniai kraipė galvas, kai išėjau dirbti į Architektų sąjungą: norėjau tapti atsakinguoju sekretoriumi, bet tokio etato nebuvo, tik ūkvedžio. Alga – šešiasdešimt rublių per mėnesį... „Miestprojekte“ alga irgi nebuvo didelė – gal pusantro šimto rublių, taigi turtuoliai nebuvome, bet visi turėjome kokių nors chaltūrkių ir šį tą prisidurdavome. Degtinė tuomet buvo labai brangi: kainuodavo 4–5 rublius, o vadovaujant Michailui Gorbačiovui jau siekė visus 8–10 rublių už butelį. Taigi, išėjęs dirbti į Architektų sąjungą, dorai atsigerti degtinės tikrai negalėjau.“ Beliko sumanyti kitokių linksminimosi būdų – ir tada Algirdas sumanė „Antį“.

Architektūra prieš muziką

Nė vienam iš vyrų, susibūrusių į improvizuotą muzikinę grupę naujametiniam architektų vakarėliui, meška nebuvo numynusi ausies. Turbūt labiausiai prakutęs muzikoje buvo gitaristas Arūnas Blūšius, kurio skiriamuoju ženklu vėliau tapo baltas trikampis ant kaktos. „Kai baigiau aštuntą klasę, tėvai man nupirko tikrą stebuklą – gitarą. Ir prasidėjo romantiškos dainos: pats kurdavau, pats atlikdavau, – šypsosi jis. – Studijuojantį pirmame architektūros kurse mane kažkaip pastebėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius – ir pasiūlė įdainuoti pagrindinį vaidmenį įrašant „Devynbėdžius“, vieną iš pirmųjų lietuviškų roko operų.“ Netrukus Arūnas įdainavo partijas ir Kuprevičiaus „Ugnies medžioklėje“, Mindaugo Urbaičio „Vaivorykštėje žiemą“.

Kai kūriniai buvo rodomi teatruose, jaunasis architektas nesibaimino gyvai dainuoti scenoje prieš daugybę žiūrovų. Vėliau muziką užgožė profesinė karjera: Arūnas dirbo „Pramprojekte“, suprojektavo Nidos muitinės postą, Panevėžio skaičiavimo centrą ir daug kitų valdiškų objektų. Darbo turėjo tiek, kad kartais kontoroje net nakvodavo ir tik retsykiais, į rankas paėmęs gitarą, namie sugrodavo gamą – tarsi nujausdamas, kad jos dar prireiks. Algirdo pasiūlymą prisijungti prie architektų balagano jis priėmė su džiaugsmu. Tik ar nebuvo apmaudu, kad „Anties“ vokalistu vis dėlto tapo ne jis? „Ne, kur jau ten, – numoja ranka. – „Antis“ buvo Kaušpėdo kūdikis. Tiesa, draugai ir artimieji iki šiol klausinėja, kodėl aš nedainuoju... Jei būčiau turėjęs ambicijų pats dainuoti grupėje – juk būčiau galėjęs sukurti savo ir tai daryti į valias. Bet ar būčiau surinkęs tokią gerbėjų armiją, kokią surinko „Antis“, – čia jau visai kitas klausimas...“

Algirdas Kaušpėdas irgi grojo nuo paauglystės. „Šiokį tokį ansambliuką įkūriau dar vidurinėje, pagrodavau mokyklos šokiuose, bet tai tebuvo ne itin vykusi „The Beatles“ imitacija, – prisimena. – Institute grojau gitara, kūriau kažkokias daineles, kompanijose ir vakarėliuose netgi turėjau savo klausytojų. Bet stilius tuomet buvo visiškai kitoks nei dabar: romantiškas, atseit apie meilę... Nuobodu. Iki šiol manau, kad „Antis“ savo laikmetyje taip smarkiai ir iššoko būtent dėl to, kad joje susibūrė ne piemenys, o subrendę žmonės. Man buvo trisdešimt vieni: jau galėjau sau leisti šiek tiek ironijos. Jaunas žmogus dar yra sentimentalus, pernelyg kategoriškas, jo viduje dar nėra ramybės. O vyresniam jau – ai, nieko gyvenime nereikia sureikšminti, tad galima ir pajuokauti... „Antis“ tuo ir buvo sėkminga, kad savo kelią skynėsi per pokštą ir saviironiją. Į pasaulį ji žvelgė kreivu žvilgsniu, ir tai žmonėms iš karto pasirodė įdomu. Niekas nepaisė, kad mūsų koncepcija atsirado labai paprastai ir spontaniškai – kaip naujametinis architektų pokštas!“

Saviironija įdomesnė už meilę

Kad ir pokštas, bet vyrai į jį pažvelgė labai atsakingai: krūvon susibūrę Algirdas Kaušpėdas, Arūnas Blūšius, Audrys Karalius, Gediminas Jurevičius ir kiti kone visą mėnesį repetavo dainas savo koncertui. Normalių instrumentų nebuvo – kiekvienas kapstėsi, kaip išmanė. „Mėgstu pameistrauti, tad pirmąją elektrinę gitarą pasidariau pats, – kikena Arūnas. – O ką? Turėjau seną čekišką, ji man nepatiko, tad sulaužiau ir porą dalių panaudojau meistraudamas naują. Išėjo labai graži, bet sunki kaip plyta. Vėl teko išardyti, ir pasidariau visiškai lengvutę: grifą pagaminau iš reišinų, nes po diplominio jų liko didelės krūvos, o kur daugiau panaudosi?.. Pirmuosius tris ar keturis „Anties“ koncertus su ja ir atgrojau.“

Dėl repertuaro irgi kilo diskusijų. Arūnas bandė pasiūlyti keletą melodingų dainų iš savo jaunystės kūrybos, bet jos nesuskambėjo – gal dėl to, kad buvo sukurtos prieš dešimt metų, o gal todėl, kad visiškai netiko Algirdo balsui ir skoniui: frontmenui norėjosi ko nors kitokio. „Didžiausia žvaigždė lietuviškoje scenoje tuo metu buvo „Hiperbolė“, bet man, pavyzdžiui, jos muzika nepatiko – pernelyg senoviška, – gūžteli pečiais Algirdas Kaušpėdas. – Išskyrus genialų gitaristą Igorį Beriną, kuris tą ansamblį pakėlė į visiškai kitą lygmenį, pats „Hiperbolės“ turinys man atrodė banalus.

Laimė, dar nesulaukėme tų dienų, kai seneliai užsikabaroja į sceną, kažką groja, nusišneka, gaila žiūrėt... Labai nenorėjau jų sulaukti.

O jau tekstai... Juk galima ir ne taip banaliai apie meilę kalbėti?..“ Daug ką lėmė ir aplinkybės: tuo metu, kai atsirado „Antis“, menininkai ėmė nebyliai, o dažnai ir garsiai, protestuoti prieš visą dekoratyvinę sistemą. „Įsivaizduokite: visi tie nėrinukai ir plastmasiukai, dirbtinė, ypač Kauno, kultūra, tas muzikinis teatras su savo kraupiai nusaldintomis operetėmis ir butaforiniais gražumais, visoje estradoje karaliaujantis primityvusis barokas, kvarbatkos, dirbtinės gėlės... Vaizdžiai tariant – vientisas ir nepaliaujamas sveikinimų koncertas, tikra kapų muzika: viskas sustingę ir dekoratyvu, dirbtina, naivu, buka!.. Nuo viso šito darėsi bloga. Tarsi prisivalgius daugybės zefyrų...“

To cukraus saviškiams kolegoms architektai nusprendė nebrukti. Rinkdamiesi pirmąsias dainas, jie daugiausia rėmėsi vokiečių grupe „Trio“, kurios didžiausias hitas – „Da da da“. „Kapanojomės būtent tokiame stiliuje, prikūrėme ir kažko savo. Pasiruošėme iš peties, – tikina Algirdas. – Dainuojant kietus kūrinius, būti normaliai apsirengusiam lyg ir netiko, todėl lipdamas į sceną nutvėriau kolegės Rūtos Dambrauskaitės paltą. Sugrojome – ir sulaukėme didžiulio pasisekimo, kurio nė vienas nesitikėjome.

Matyt, pataikėme į jautrią vietą... Sovietiniais laikais, kai viskas aplink buvo chaotiška ir nestabilu, postmodernizmas tiko idealiai: kai viskas sujaukta, nėra taisyklių, švaraus žanro – tuomet viskas galima. Mes norėjome būti labai novatoriški, kažką su kažkuo sukergti, kažką čia pat sukurti. Dabar tai, aišku, kelia šypseną, bet tada atrodė labai šiuolaikiška... Nepulsiu sureikšminti, kad „Antis“ neva išsakė kažką svarbaus: tai buvo labiau nepagarba žanrui, scenai, stereotipams. Paprasčiausias chuliganizmas! Bet žinote – kai chuliganizmu užsiima inteligentai, išeina inteligentiškas chuliganizmas. Ir publika įsijaučia: hm, gal jie visai ir neblogai čia varo... Štai čia ir yra drąsa ar bent jau tam tikra drąsos forma: įžūlus neprisitaikymas prie esamų normų ir nusistovėjusių grožio kriterijų.“

Mama, ačiū už gitarą

Koncertas baigėsi, bengališkosios ugnelės sudegė, ir architektai vėl kibo į savo projektavimo darbus. Tik Algirdas nenurimo. „Viduje jaučiau, kad mes stojome į teisingą kelią, – energingai dėsto. – Pusė kompanijos iškart po koncerto pasakė: „Padurniavome, ir užtenka.“ Bet nieko tokio – į jų vietą pasikviečiau naujų, nes sustoti nesinorėjo. „Antis“ tuo metu niekam nerūpėjo – tik man, bet bičiuliai visgi pasidavė mano entuziazmui. Jie į mane tikriausiai žvelgė atlaidžiai – na, šovė Algiukui noras pakvailiot mažumėlę, tuoj praeis... Nori dar kartą pagrot – ai, na, nueisime, jeigu jis taip nori... Antrąjį pasirodymą parengėme Moters dienai. Netrukus įvyko ir trečias – mūsų traukinys įsiriedėjo.“

Rimtai grupei nebetiko groti gitaromis, sumeistrautomis iš reišinų, – reikėjo rimtų instrumentų. Algirdas, Architektų sąjungos atsakingasis sekretorius, nuvyko į Maskvą ir paprašė centrinės architektų valdžios, kad skirtų tam lėšų, – ir tą idėją kažkaip pramušė. „Rublių aš turėjau, bet kas iš to – juk su jais nenueisi į parduotuvę ir muzikos aparatūros nenusipirksi... Laimei, iš akligatvio mane ištraukė mano mama, kuri buvo tekstilės bazės planavimo skyriaus viršininkė, – pasakoja. – Ji gavo aparatūros per kultūros prekių bazę – dėkingumą už tai jaučiau visą gyvenimą. Įsigijome dvi gitaras ir būgnus, tad kovo 8-ąją ant scenos išstojome kaip labai rimta roko grupė. Klausytojų buvo mažai, gal penkiasdešimt, bet kam tai rūpėjo?.. Jau buvo parašyta daug hitų: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“ ir kiti, kurie tebegyvi iki šiol.“

Porą metų, kol grupėje neatsirado trimitininkas ir kompozitorius Petras Ubartas-Sniegius, dainas „Ančiai“ kūrė tik Algirdas Kaušpėdas. „Petras atėjo kaip išganymas: jis, nors ir architektas pagal išsilavinimą, buvo muzikaliai raštingas, pradėjo aranžuoti dainas, jos tapo kur kas profesionalesnės, – pažymi grupės lyderis. – Po jo atėjo ir daugiau tikrų muzikantų – Linas Būda, Vaclovas Augustinas, Gintautas Rakauskas. Taip nuo 1987-ųjų atsirado profesionalioji „Antis“.“

Džiazmenai ir estrada

Petro Ubarto atėjimas išties buvo tarsi lemties ženklas. 1984-aisiais, kai kūrėsi „Antis“, Petras oficialiai dirbo gamykloje – vadovavo dailininkų-konstruktorių biurui, bet tuo pat metu buvo paniręs į muziką: vadovavo gamyklos pučiamųjų orkestrui ir grojo Vladimiro Čekasino džiazo orkestre, kone geriausiame visoje Sovietų Sąjungoje. Sykį užsukęs pagroti į Vilniaus „Komprojektą“, koridoriuje jis netyčia susitiko kurso draugę Jolantą Kaušpėdaitę. „Mano brolis irgi groja – Kaune subūrė grupę, pasivadino „Antimi“. Beje, po dviejų savaičių jie koncertuos Vilniaus architektų sąjungoje – Sniegiau, ateik“, – pakvietė ji. „Pamaniau, kad tai bus saviveiklininkų kopūstnikas. Tikrai nesikankinau dėl idėjos, kad man būtinai reikia jį pamatyti, – prisimena Petras. – Bet paskui į tą patį vakarėlį pakvietė ir bendramoksliai, tai buvo puiki proga su jais susitikti. Pamaniau – kad ir kas ten gros, kaip nors ištversiu. Ir nuėjau.“

Atėjus vėl iškilo kliūtis – didelė žmonių spūstis. „Nesu tas, kuris džiaugiasi įveikęs kliūtis. Žiauriai nemėgstu stovėti eilėse, stovėjimas prie šnapso ar bilietų manęs niekada nevežė, – tikina Petras. – Išvydęs minią, jau ketinau apsisukti ir spūdinti namo. Bet Dievas vėl atsiuntė tą pačią Jolantą – ji mane pačiupo už rankos ir tiesiog vilkte įvilko į tą tirštumą.“

Toliau viskas vyko lyg sapne: scenoje išdygo didelė žmogysta, apsitaisiusi lyg Elvis Presley ir nešina dėže mandarinų. Išdalijusi mandarinus žiūrovams, žmogysta stvėrė mikrofoną ir užriko: „Ir ko gi stovi taip keistai pasviręs? Ar nebūsi tamsta apsirijęs?..“ Publika paskendo transe. Petras Ubartas pripažįsta: jam, rimtam džiazo muzikantui, niekada net nebūtų šovę į galvą groti estradinėje grupėje. „Man tai atrodė lėkšta. Tiesiog ne lygis, – šypteli. – Bet kai pamačiau „Antį“... Na, visiškai išprotėję bernai! Mane pavergė jų nesusivaržymas, absoliučios laisvės demonstravimas ir beprotiškas muzikos traktavimas. Nenoriu berti sudėtingų muzikos terminų, bet yra vadinamieji kvadratai, frazių ilgiai, ko klausytojas automatiškai laukia. Paprastai, klausydamasis dainos, jau iš anksto žinai, kad šioje vietoje bus priedainis. O antinai jo staiga neturi! Gal ir turėjo būti, bet jie pamiršo, o gal ir ne. Pamaniau – profesionalui taip nuostabiai gal net neišeitų...“

Dar vienas sutapimas: po poros mėnesių gatvėje sutiktas bičiulis Sniegiaus paklausė, ar šis yra girdėjęs apie „Antį“. Sulaukęs patvirtinimo nudžiugo: „Tu jiems galėtum labai padėti su savo dūda. Gal pašnekėk su Kaušpėdu?“ Į Kauną pas Algirdą Petras nuvažiavo jau temstant, dėl visa ko nusipirko butelį degtinės – gal prireiks. „Niekada nebuvome susitikę, bet iškart bendravome kaip seni draugai, – prisimena. – Pokalbis užsitęsė iki ryto. Išgėrėme ir vieną butelį, ir antrą – Algis, pasirodo, taip pat jį turėjo... Čia gi ne šiaip kolegiškas pokalbis: čia beveik tas pats, kas ženytis, suprantate?.. Sueini su žmogumi į labai intymią erdvę, nes jums reikia kažką kartu sukurti. Turi atsirasti sinergija: vienas prisideda, kitas, ir staiga įvyksta sprogimas. Ir per tą parą mes tai išsiaiškinome...“ Važiuojančio namo Petro ausyse skambėjo kalambūriška „Anties“ muzika, o jis laužė galvą: ar pavyks, nesunaikinant savitumo, prikišti savo profesionalo nagus taip, kad ji įgautų kokybišką išraišką? Pavyko. Taip prasidėjo naujas – kur kas stipresnis – „Anties“ gyvenimo etapas.

Žmogus sutinkamas pagal drabužį

1986-aisiais į grupės istoriją įsibrovė nutrūktgalvis režisierius Artūras Pozdniakovas, kuris sukūrė filmą „Kažkas atsitiko“. Jis, užsikrėtęs perestroikos nuotaikomis, Lietuvos scenoje ieškojo ko nors, už ko kliūtų akis. „Hiperbolė“, „Nerija“ ir broliai Tautkai jam netiko, dėmesį patraukė padaužos – Vytauto Kernagio „Dainos teatras“, „Foje“ ir „Antis“. Dvi pastarosios iki filmo buvo mažai kam žinomos. „Šiek tiek garsesni tapome po 1986 metų „Lituanicos“ festivalio, kur pakliuvome visai netyčia, tiesiog reikėjo užpildyti atsiradusią programos spragą, – ten mus išgirdo kokie penki šimtai žmonių, – teigia Algirdas. – Grojome pirmą ar antrą valandą nakties, visi žiūrovai jau buvo pavargę, galvojome – išsivaikščios, bet kažkas dar mūsų sulaukė...“ Arūnui Blūšiui tas koncertas „Lituanicoje“ iki šiol kelia siaubą: „Tuomet mes pirmą sykį lipome į normalią sceną. Nemokėjome susiderinti aparatūros, viskas ūžė cypė, maniau, publika mus nušvilps, į gabalus suplėšys... Bet nieko, visi plojo patenkinti.“

Filmas „Kažkas atsitiko“ pasirodė 1987-aisiais. „Tada mes jau tapome vau“, – prisimena visi tuometės „Anties“ nariai. „Rokas – tarpdisciplininis dalykas: jame susiplaka ir muzika, ir kostiumai, ir sceninis vaizdas, – samprotauja Algirdas Kaušpėdas. – Vienas pats tu negali visko išmanyti, bet kai į procesą įsijungia specialistai, viskas ima labai sparčiai vystytis. Mums tą gerą darbą atliko filmas. Dailininkas Galius Kličius su savo pasiutusia energetika iškart griebė mus už atlapų: „Palaukit, vyrai, jums reikia juodų frakų, glamūro!..“ Pasaulyje tada klestėjo glamrokas – „Kiss“ estetika, makiažas, ryškios spalvos... Filmo kūrėjams reikėjo įspūdingo vaizdo: juk negalėjome atsistoti ant scenos su pilkomis rudeninėmis striukėmis ir dainuoti ironiškų dainų. O su frakais, baltai nupudruotais veidais ir pajuodintomis akimis jau atrodėme visai kitaip: tarsi kokie vaiduokliai, palaidoti aristokratai, atklydę iš praeities. Be jokio pasipūtimo sakau, kad mes buvome gražūs vyrai: visi jauni, aukšti, tad frakai ant mūsų gulėjo kaip nulieti. Kartu atrodėme šiurpiai: tarsi teisybės ieškotojai, atėję suvesti moralinių sąskaitų su visuomene ir sovietine sistema. Mus išvydę visi pagalvodavo: „Oi, tuoj bus karšta...“

Arūnas kilsteli antakį: seną fraką koncertams jis paveldėjo iš savo tėvo, o dėl kelnių daug nesuko galvos – pasisiuvo jas iš atitarnavusių raudonų užuolaidų. „Iki šiol tas kelnes tebeturiu, – užsimena. – Visai neseniai dar buvau apsimovęs – kai per Kalėdas ėjau pas kaimyną vaidinti Kalėdų Senio...“ Kalbant apie įvaizdį, žmonės jau trisdešimt metų nepaliauja jo klausinėti, ką reiškia paslaptingasis trikampis jam ant kaktos. „Algis apie tą trikampį yra sukūręs visą odę, bet tikroji tiesa labai paprasta, – šypteli: – Tiesiog, būdamas trisdešimties, aš jau buvau... pliktelėjęs. Kažkaip anksti pradėjau... Ruošdamasis koncertui „Lituanicoje“, nervinausi: kaip aš, plikas diedas, užlipsiu ant scenos? Mus grimavo – ir sugalvojau: „Nupieškite man ant kaktos krabą.“ Grimerė piešė piešė, pasižiūriu į veidrodį – tikras Gorbačiovas...

Ne, netinka. Ir tada mane išgelbėjo Audra Kaušpėdienė, kuri buvo mūsų stilistė, dizainerė ir moralinė rėmėja: ėmė ir nupiešė ant kaktos trikampį.“ Trikampis taip prilipo, kad gerbėjai Arūno be jo net neįsivaizdavo – jiems atrodė, kad gitaristas ir po namus vaikščioja pažymėta kakta. „Po „Zuikio pleibojaus“ koncertų, kurie vyko praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo „Anties“ gimimo, iš tikrųjų toks vaikščiojau, – juokiasi. – Buvau įvaldęs tokią technologiją: kad trikampio kaskart nereikėtų piešti, ant kaktos užsiklijuodavau gabalą balto rusiško pleistro. O jis taip prilimpa, kad neduok Dieve... Vasarą labai gerai: per koncertą suprakaituoji, ir pleistras pats nuo kaktos atšoka. Bet „Zuikį pleibojų“ dainavome žiemą, Rusų dramos teatre buvo žiauriai šalta. Ir kai reikėdavo prišalusį pleistrą po koncertų nusilupti – košmaras: vieną dieną nusilupau – liko žaizdelė, antrą – jau gilesnė... Du mėnesius vaikščiojau žaizdota kakta, lemties trikampiu pažymėtas...“

Politika ir klystkeliai

Iki Sąjūdžio „Antis“ neturėjo aštraus politinio prieskonio. Žinoma, komunistinei sistemai ji vis tiek neįtiko: grasinamų užuominų architektai sulaukė ne kartą. Labiausiai kliuvo frontmenui: „Daug kartų kvietė ant kilimo, bet kad griebtų kaip kokį Antaną Terlecką ar Alfonsą Svarinską ir uždarytų į kalėjimą – to nebuvo, – pripažįsta Algirdas Kaušpėdas. – Matyt, niekas į mane nežiūrėjo rimtai: ai, tas klounas kažką juokauja – velnias žino, galima taip juokauti ar ne... Aišku, manęs jau tikrai nebūtų rinkę į jokį komunistinį postą, nes buvau susidirbęs ir nerimtas. Bet aš į jokį postą ir nekandidatavau.“ Priekaištų sulaukdavo ir Algirdo tėvas, Lietuvos ryšių statybos tresto valdytojas: „Jis buvo medžiotojas, o juk tais laikais visi funkcionieriai buvo medžiotojai. Kartais jis man užmesdavo: „Va, medžiojau su tokiu ir tokiu KGB generolu, tai man toookį moralą už tave atskaitė...“ – šypteli Algirdas. – Abu su mama mane protindavo: „Ką tu darai, juk esi rimtas žmogus, architektas, kuo čia užsiiminėji, – gal jau baik, liaukis, pažaidei, ir užteks, kiek galima...“ Tačiau kartais tėvas mane ir apgindavo: jis buvo konceptualus žmogus ir mokėjo žvelgti giliai. Mamai jis sakydavo: „Tu ne viską supranti. Tai, ką Algis daro, yra gerai.“

Perversmo metais „Anties“ vardas imtas linksniuoti kartu su Sąjūdžiu. „Iš pradžių moralė ir socialinės grimasos mums rūpėjo kur kas labiau už politiką. Bet 1987-aisiais, kai pradėjome ruoštis pirmajam Lietuvos roko maršui, suvokiau, kad turime ne tik juokauti, bet ir pasakyti ką nors daugiau“, – teigia Algirdas. Taip atsirado daina „Krantas“ – tais laikais jis buvo gana drąsi: „Mes norime grįžti į savo krantą...“ Ją dainuojant antinams per nugarą bėgdavo skruzdės, bet palaikymas būdavo didžiulis.

Tą dieną, kai buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, „Antis“ grojo Vilniaus sporto rūmuose – pažymėjo simbolinį 25 mėnesių jubiliejų. Reklamos buvo daug, žiūrovų – irgi: daugelis sąjūdiečių skubino, kad susirinkimas laiku baigtųsi ir jie suspėtų į „Anties“ koncertą. Algirdas Kaušpėdas buvo išrinktas vienu iš dvidešimt penkių iniciatyvinės grupės narių. „Kai prireikė savo veiklą papildyti patraukliu sceniniu įvaizdžiu, sąjūdiečiai, matyt, apsidairė: „O kas čia pas mus yra tokie truputį prie bajerio, šmaikštūs, kritiški?.. Ak, štai vieni!“ Sutapo mūsų interesai, – pasakoja. – Kai pradėjau dirbti Sąjūdyje, tarp visų solidžių ir gerbiamų menininkų atrodžiau kaip jaunas chuliganas. Pirmasis Sąjūdžio mitingas įvyko 1988-ųjų birželio 22-ąją – mes ten aktyviai dalyvavome, Linas Būda mušė būgnus, o aš rėkiau šūkius. „Jeigu kiltų provokacija – Kaušpėdai, padėk, nusodink provokatorius“, – buvau primokytas. Vėliau visi suvokė, kad jokių ypatingų dekoracijų nereikia, – žmonės ir be to plūdo į mitingus. Pamenu, tą dieną buvo pirmą kartą iškelta trispalvė: saulutė švystelėjo, ir iškilo – tokia graži ta vėliava man pasirodė...“ Iniciatyvinėje grupėje Algirdas Kaušpėdas buvo vienintelis kaunietis: grįžęs į Architektų sąjungą Kaune, jis iškart ėmėsi sudaryti sekėjų sąrašą ir po savaitės jau įkūrė Kauno sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Visi tapome dalykiški: „Atsiprašau, aš turiu eiti, o kada baigsime, gal galime greičiau, man reikalai...“

Tu tik pamanyk, kas darosi už tos uždangos!

1987-aisiais ir 1988-aisiais „Antis“ labai daug koncertavo – kas antrą savaitgalį kur nors važiuodavo. Muzika jau toli gražu nebebuvo tik hobis: iš aštuonių grupės narių šeši – muzikos profesionalai. Iš pradžių groję už dyką ir nenorėję veltis į pinigines dviprasmybes, vėliau ėmė gauti pastebimo dydžio honorarus, nors visi pripažįsta: niekada negroję „Antyje“ vien dėl pinigų. Jie dažnai koncertuodavo užsienio šalių festivaliuose: Rusijos roko muzikos kritikas Artiomas Troickis nestandartinei lietuvių grupei jautė didelį palankumą ir vis įtraukdavo ją į festivalių programą.

„Važiuodavome į Italiją, Prancūziją, Vokietiją, – prisimena Algirdas Kaušpėdas. – Buvome jiems įdomūs ne tiek kaip muzikantai, kiek kaip tam tikros žinios nešėjai, keisto ir nepažįstamo tvarinio – perestroikinės Sovietų Sąjungos – atstovai. „Tu tik pamanyk, kas už tos uždangos darosi, – tikriausiai galvodavo žiūrovai. – Kokio įdomaus roko ten yra!“ Panašiai tikriausiai mes dabar galvotume klausydamiesi, pavyzdžiui, Kinijos ar Šiaurės Korėjos roko... Visur propaguodavome savo Lietuvą: „Mes kovojame už laisvę“, – pakiliai aiškindavome kiekvienam sutiktam. Bet niekam užsienyje tai neįdomu – palinksėdavo galvomis, ir tiek. Dabar suprantu, kad taip žiūrima į visas mažas tautas – joms arba pasiseka kaip balandžiui rasti grūdą ir sulesti, arba ne. Jei pasiseka – tai ir gerai, jei ne – niekas dėl to nesijaudina.“

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą „Antis“ buvo pasirašiusi sutartį su amerikiečių prodiuserių kompanija – turėjo išvažiuoti užsiimti profesionalia veikla į Ameriką. „Tuomečiame Leningrade tokias sutartis pasirašė trys grupės: DDT, „Park Gorkogo“ ir mes, – prisimena Petras Ubartas. – Bet mūsų neišleido... Nieko neišleido: po kurio laiko ten kitais keliais pateko tik grupė „Park Gorkogo“. Ji pagal tą sutartį dirbo kelerius metus, išleido porą albumų, tik nežinau, ar vėliau darbą pratęsė. Bet manau, kad „Ančiai“ ten nieko nebūtų pavykę. Kiekviena prodiuserių kompanija nori uždirbti pinigų, o Amerika visgi yra standartinės muzikos erdvė. Aišku, tokie kaip Frankas Zappa irgi turi savo klausytojų, bet „Antis“, manau, būtų buvusi per keista ir per kreiva Amerikos formatui. Prodiuseriai po kurio laiko būtų pasižiūrėję į savo piniginę ir... liepę mums važiuoti namo.“

Pabaiga

1990-ųjų gastrolės Amerikoje buvo paskutiniai rimti grupės koncertai, o spalio mėnesį „Antis“ nutraukė savo veiklą, nes nebejautė poreikio egzistuoti. „Nepriklausomybę iškovojome – ir išsigrojome, – atsidūsta Algirdas Kaušpėdas. – Ironija sovietinei sistemai, su kuria užgimė „Antis“, tapo nebeaktuali. Be to, keitėsi ir žmonių gyvenimai, aš pradėjau eiti atsakingas pareigas nacionalinėje televizijoje... Pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs – nei architektų reikėjo, nei muzikantų, viskas buvo pastatyta ant išgyvenimo kortos.“

1995 metais muzikantai vėl susibėgo dalyvauti festivalyje „Mums ne vis vien“, kuris turėjo šiek tiek atgaivinti išblėsusį lietuvių pilietiškumą, – tik jau vadinosi ne „Antimi“, o „Jungtinėmis „Anties“ pajėgomis“. 2003-iaisiais muzikos vadybininkas ir leidėjas Dovydas Bluvšteinas surinko visą „Anties“ antologiją ir išleido keturių diskų rinkinį. Ta proga susirinkusi „Antis“ surengė puikų pasirodymą Sporto rūmuose. Vėliau atsirado „Ančių dainos“, „Zuikis pleibojus“... „Mes daug kartų sugebėjome įbristi į tą pačią upę, – susimąsto Algirdas. – Neslėpsiu, prisikelti yra sunku, ypač menininkui, – tai ne restauruotis, ne tai, ką senovėje darei, perkelti į šias dienas, o sukurti ką nors naujo, kas būtų aktualu ir jaudintų šiuolaikinius žmones.

Anuomet buvo lengva būti populiariam, o dabar gyvename pertekliaus zonoje, kur visko – labai daug. Į Lietuvą atvažiuoja daugybė gerų muzikantų, o ir sienų nebėra: Ryga, Varšuva, Praha ranka pasiekiamos, sėdai savaitgalį į lėktuvą, nulėkei – ir gali žiūrėti fantastišką koncertą. Privalai iš tiesų sudominti žmones, kad priviliotum juos pas tave ateiti. Bet mane labai džiugina, kai žmogus ateina ir sako: „Aš išaugau su jūsų dainomis.“ Arba parodo pyplį: „Jis visas jūsų dainas žino...“ Tada suvokiu, kad „Antis“ yra tautos kamieno dalis, šakelė, kuri yra maitinama ir kuri pati maitina. Tas dalijimasis – didžiausias džiaugsmas ir atpildas.“