Iš Palangos kilusi fotografė Neringa Rekašiūtė garsėja drąsa laužyti stereotipus. Grįžusi iš kosmopolitinio Londono, kur baigė fotografijos studijas, ji su mylimuoju Artūru Morozovu apsigyveno ramybėje paskendusiame Visagine. Čia ji ne tik pradėjo kurti naują fotografijos ciklą apie Visaginą po atominės elektrinės uždarymo, bet ir atrado jausmuose gimusią poeziją.
Neringa, esi stereotipų laužytoja, naujų idėjų įkvėpėja savo sekėjams, tačiau pačiai būti tuo ledlaužiu Lietuvoje nėra lengva. Vis dažniau socialinėje erdvėje daliniesi prisipažinimais, jog išgyveni sunkų laikotarpį. Daug kas, perskaitęs tavo mintis, atpažįsta save, tačiau pats nė už ką neišdrįstų savo vidaus išliesti viešai. Iš kur semiesi tos drąsos?
Jaučiu, kad mano atvirumas transformuojasi į kitų žmonių atvirumą ir taip vystosi sniego gniūžtės efektas. Iš tiesų, kalbėti apie savo problemas ir sunkumus mūsų visuomenėje darosi vis mažiau tabu, bet prakalbę dažniausiai būna susiję su menais ar pramogų pasauliu. Mums labai reikia, kad apie psichologinius ir dvasinius sunkumus kalbėtų politikai, pareigūnai, gydytojai ir t.t. Tada kažkas tikrai keistųsi.
Aš tiesiog nebegalėjau nesakyti, kaip jaučiuosi, nes buvo pernelyg sunku tai laikyti savyje. Taip pat mane įkvėpė Simonos Burbaitės tekstas apie kovą su depresija bei dokumentinis filmas „Rūta“, kuriame olimpinė plaukikė R. Meilutytė atsiveria apie suicidines mintis ir depresiją. Mano draugė Beata Tiškevič taip pat visuomet buvo labai nuoširdi ir gebanti drąsiai kalbėti apie savo emocijas. Mūsų aplinka mums daro neįtikėtiną poveikį, tad turime stebėti, kokie žmonės mus supa. Geri žmonės tampa gerų pokyčių įkvėpėjais.
Sekėjai vis dažniau išvysta ne tik Tavo fotografijas, bet ir lietuvių bei anglų kalba rašytas eiles. Kaip susidraugavote su poezija? O gal tai sena, tik iki šiol slėpta meilė?
Poeziją ėmiau rašyti dar 2011 metais. Ją manyje atbudino meilė žmogui. Tuomet kokius metus rašiau daug, o po to nustojau, nes atsirado blokas, pradėjau norėti būti normali ir funkcionuojanti visuomenės dalis. Ėmiau slėpti ir sandėliuoti savo emocijas, jų gėdytis. Tad rašyti taip apsistačius sienomis buvo neįmanoma. Poezijoje neįmanoma nieko nuslėpti. Nieko keisto, kad ėmiau vėl rašyti tada, kai pradėjau apie savo būseną kalbėti tiesą.
Ar taviškės fotografijos ir eilių rašymo inspiracijos sutampa – viskas susipina į įkvėpimą kažką kurti?
Aplinkiniai sako, kad sutampa. Mano poezija gana erotiška, ji kalba iš moters perspektyvos. Aš rašau apie seksualinius moters atradimus, jos malonumą. O fotografijoje taip pat mėgstu tyrinėti nuogą kūną. Jaučiu, kad poezija man leis dar „kiečiau“ fotografuoti, ją praturtins. Rašydama pati sau atskleidžiu daug paslapčių.
Lietuvoje nesame įpratę socialiniuose tinkliuose dalytis savo skausmais, nerimu, dvejonėmis. Ar žmonės atliepia į tavo siunčiamas žinutes jiems? Galbūt pradeda sekti tavo pavyzdžiu, vis drąsiau atsiveria?
Mane pačią nustebino, kiek daug žmonių man rašo apie tai, kaip jiems atliepia mano poezija. Tai buvo netikėta, bet nuostabu! Jei pati save gydydama galiu padėti ir kitiems, tai čia gi visiška svajonė! Bet iš tiesų rašau dėl to, kad tiesiog kitaip negaliu. Tai man pačiai reikalinga.
Savo eilėse kalbi apie įkvepėją, jo mintis, kūną. Ar meilė atveria vartus tavajai kūrybai? Kaip gimė tos pirmosios, brangiausios eilės?
Meilė įkvepia, žinoma, bet svarbiausia, kad ji įkvėptų atsisukti į save. Tad šiuo metu stengiuosi būti didžiausia savo pačios gerbėja, įsiklausytoja ir palaikytoja. Tai labai padeda, nes jausdama sau atjautą ir pasitikėjimą savo emocijų svarba, leidžiu žodžiams kilti į paviršių ir tapti poemomis. O jos, savo ruožtu, padeda man išnagrinėti save.
Išaušktiname poetus, jų eiles, tačiau dažnas net nepagalvojame, jog patys taip pat galėtume kažką sukurti, parašyti. Neleidžiame sau išlaisvinti minčių. Kaip tau pavyko?
Man pavyko tuomet, kai supratau, kad nuo skausmo, kančios ir pykčio neįmanoma pabėgti. Galima tik surasti kuo mažiau kenkiantį būdą jas išleisti iš vidaus, transformuoti. Aš nuolankiai priėmiau savo netobulumą, silpnumą ir nežinią. Tuomet atsikvėpiau ir ėmiau rašyti.
