Pasaulyje išgarsėjusi tapytoja Julija Jankelaitytė: klientai – nuo „Tinder“ iki Nobelio premijos laureatų

Julija Jankelaitytė kitame ekrano gale pamojuoja, o už jos nugaros puikuojasi įspūdingo dydžio paveikslas. Žinoma, tai vienas iš jos kūrinių. Savo studiją Julija įkūrė Vilniuje, tačiau pradžių pradžia prasidėjo kiek tolėliau. „Gimiau Šalčininkuose, iš čia kilo daug kūrybiškų žmonių“, – pradedama pokalbį su meniško krašto šaknimis supažindina tapytoja.

„Nuo vaikystės buvau apsupta meno. Mano senelis kažkiek tapė, darydavo medžio dirbinius. Poreikį menui visada jaučiau, tarsi taip pateisinau savo būtį piešdama. Nuo pirmos klasės lankiau muzikos mokyklą, tačiau jausdama, kad traukia vizualiniai menai, devynerių metų perėjau į dailę. Ten gavau technines žinias, už tai esu dėkinga tėvams, kad jie pastebėjo mano polinkį į meną“, – prisimena Julija, po dvylikos klasių patraukusi meno mokytis į Angliją.

Lietuvoje perspektyvų meno rinkoje tuo metu nematei?

Baigus mokyklą Lietuvoje nemačiau su menu jokios ateities, galvojau, kad reikia plėsti savo akiratį. Išvažiavau į Londoną, įsivaizduodama, kad ten – kūrybinė meka. Visgi nebaigiau Londono akademijos, nes nesupratau, ko iš manęs nori. Svajojau išmokti kažko naujo, o ten požiūris toks: parodyk ką moki, o mes tave techniškai įvertinsim. Progreso jokio nebuvo, tad pajutau demotyvaciją ir nusivylimą.

Savo potencialą tarsi uždarei į dėžutę, bet gyvenimas tęsėsi. Galbūt kitos patirtys vis tiek augino?

Sąmoningai paspaudžiau pauzę ant menininkės gyvenimo ir net nesistengiau kažko parduoti ar kurti. Norėjau tobulėti, turėti įrankį visam gyvenimui. Kadangi negavau to iš akademijos, nusprendžiau dirbti eilinius darbus ir subręsti, kaip asmenybė su žmogiškomis patirtimis. Dirbau bare, o šis darbas man labai patiko, nes sutikdavau įvairiausių žmonių. Kadangi esu intravertė, mane tai užaugino, nes ilgą laiką apskritai bijojau kalbėti ir save išreikšti.

Metusi akademiją, penkiems metams įkritau į Londono chaosą, dirbau tam, kad išgyvenčiau. Buvau fiziniame chaose ir dvasiniame sąstingyje. Pajutus beprasmybę, po septynerių metų, praleistų Londone, išvažiavau į Berlyną, kur tikėjausi save atrasti kaip menininkę.

Berlynas buvo tinkama stotelė?

Ten išties pradėjau pateikti save kaip menininkę. Analizavau, kas yra meno rinka, kas vertinama ir kas ne. Susipažinau su savo partneriu – mes kartu analizavome ir mėgavomės Berlynu. Kai pajutau tų santykių baigtį, nusprendžiau po pusmečio Vokietijoje sugrįžti į Lietuvą. Kadangi aš užaugau kaime, visgi buvau labai pasiilgusi mūsų gamtos, kalbos, kultūros, ramybės. Iki to laiko nebuvau pažinusi Vilniaus, ir po Berlyno atvykus čia prieš beveik penkerius metus – tiesiog įsimylėjau šį miestą.

Kaip menininkę, Lietuva pasitiko išskėstomis rankomis?

Grįžusi pajutau didžiulį palaikymą, nes čia – šeima, draugai. Berlyne sukaupiau žinias apie meno rinką, kaip savo darbus pateikti kolekcionieriams, galerijoms, o darbas Londono bare išmokė save išreikšti. Su šia patirtimi pradėjau veikti: tapiau, reklamavausi ir labai greitai pradėjo plūsti užsakymai. Net nespėjau susigaudyti, bet mano žinios pasiteisino (šypteli).

Pirmus du-tris metus auginau savo identitetą, o paskutinius metus vedu tylesnį menininko gyvenimą. Išderino tai, kad mano kūrybą ir mane mato visi. Darėsi bloga nuo to. Jaučiau, kad švaistau savo energiją darydama tai, kas pritraukia žmones. Tai tarsi manipuliacija, kuri mane slėgė, jaučiau, kad pardavinėju įspūdį apie save, o iš tiesų negyvenu savo gyvenimo. Tai pajutus, susipažinau su žmonėmis, kurie meną supranta, ne kaip dekoraciją, bet kaip filosofiją. Tos pažintys man padėjo suprasti, kad nebūtina „parsidavinėti“.

Kaip atrodė tas „parsidavinėjimas“?

Iš medijos matai, į ką žmonės atkreipia dėmesį – ogi į tai, kas skandalizuoja. Pavyzdžiui, daugiau apsinuogini pozuojant prie savo kūrinio. Pastebi, kad tai veikia ir užsikabini ant to. Dalinausi labai intymiais dalykais, leisdama žmonėms jausti tarsi jie tave pažįsta. Tikriausiai ir tai turėjau patirti.

Vieno paveikslo nuotrauka pasimeta, todėl įsiamžinu kartu. Mačiau statistiką, kiek dėmesio susilaukia nuotrauka vieno paveikslo ir kiek kartu su manimi. Kažkada ieškojau partnerio „Tinderyje“ ir pagalvojau, kodėl nenušauti dviejų zuikių vienu šūviu: ten atsidurdavo mano nuotraukos su paveikslais. Būdavo, jei romantiniai santykiai nepavyksta, tai žmogus bent pasilieka su mano menu. Tokiu būdu pardaviau ne vieną paveikslą ir pasirinkau pažinčių užsienyje. Dabar to nebenoriu, nors kažkiek socialinėje medijoje dalyvauti reikia. Nenoriu, kad mano kūryba taptų dekoracija. Siekiu atrasti žmones, kurie iš tiesų suvokia meną.

Jei ne socialinėse medijose, kur atrasti klientą?

Per šias patirtis sukaupiau menininkų ir kolekcininkių tinklą. Bendrauju tiesiogiai su jais, darbus siunčiu tiesiai jiems ir kitiems žmonėms neviešinu. Turiu sąrašą kolekcininkų, pas kuriuos norėčiau matyti savo paveikslus, kadangi sutampa mūsų vizijos. Mano ambicija, kad paveikslai būtų visose pasaulio šalyse, todėl tarsi medžioju. Lietuvoje procentaliai mano darbų yra vos 10-15 procentų, visi kiti pasiekia užsienio rinką. Kol kas nesu darbų siuntus tik į Japoniją, Kiniją, Australiją bei kai kurias Azijos šalis. Man tai lyg surinkti visus pokemonus. (šypteli). Turiu patriotizmo gaidą – man smagu, kad esu lietuvė ir mano darbai keliauja po pasaulį.

Atskleisk, už kiek daugiausiai esi pardavusi savo paveikslą?

Kuriamas menas yra tiek vertingas, kiek esi pastebimas ir kiek įdedi tam pastangų. Neatskleisiu tikslios sumos, bet brangiausias mano parduotas paveikslas siekia penkiaženklę sumą. Įvertinu, kiek pastangų įdėjau, nenoriu „išbranginti“, kad nebūtų neįperkama, kad žmonės, kurie tikrai myli meną, turėtų galimybę. Tačiau yra žmonių, kuriems kaina – tik žaidimas. Tada ir aš žaidžiu tą žaidimą (šypteli).

Dar nuo žmonijos atsiradimo laikų tapo akivaizdu, kad medžiotojams tenka gyventi nesaugumo jausme – laimikį pagauti pavys ar ne. Tau su šiuo jausmu tenka susidurti?

Dar studijų laikais supratau, kad šiame kelyje niekada neturėsiu užtikrintumo. Nesvarbu, kaip sekasi, visada jauti stresą dėl ateities. Malonumo čia nelieka. Tenka dirbti su savimi, kad nerimas neimtų viršaus, o tai labai padeda ugdyti discipliną, kad neapleistum savo darbo. Į tai žvelgiu, kaip į verslą.

Mano diena atrodo taip: atsikeliu, pasportuoju, nueinu pasivaikščioti. Paveikslo vizija aplanko bet kada – galiu susapnuoti, kilnoti sporto salėje svorius. Šmėsteli vizija, o tada sugrįžus namo turiu ją atkapstyti. Buityje dėlioju kūrybą, o į savaitę kartą sąmoningai paskiriu laiką ofiso dienai, kai bendrauju su kolekcininkais. Menas nuo verslo – neatskiriama.

Po tiek metų Lietuvos meno rinkoje pastebėjai pokyčius? Ar ji vis dar per maža?

Ji labai sparčiai plečiasi, tik jaučiau, kad nesu joje, žvelgiu iš šalies. Turime begalės talentingų žmonių, o išėjimas iš Lietuvos ribų kaip niekada lengvas. Nežinau, kaip kiti, bet aš asmeniškai nelabai bendrauju su mūsų šalies menininkais. Vis dėlto viduje išlieku intravertė, ir jei atvirai, man sunku bendrauti su talentingais žmonėmis, nes visada galvoju, kad jie geresni už mane. Čia dar mano neišdirbtas psichologinis momentas. Galiu atiduoti pagarbą, bet kurti ryšio pilnavertiškai negaliu. Kitas klausimas, lietuvių požiūris į meną. Pastebiu, kad lietuviai vis dar vertina meną kaip dekoraciją – kas tinka prie sofos ar kilimo. Bujoja ir plagijavimas. Labai liberaliai naudojamas menininko vardas tarp meninio išsilavinimo neturinčių žmonių.

Julija, kokių ryškesnių asmenų namuose kabo tavo kūriniai?

Žmonės, kurie dalyvauja aukštojoje meno rinkoje, nėra vieši. Nors jie nekuria patys, tačiau yra atsidavę menui. Mano paveikslus yra įsigiję politikai, konsulai. Vienas iš Nobelio premijos laureatų ir net Indijos Bolivudo žvaigždė! (šypteli). Mano paveikslą ir vieną skulptūrą turi ir vienas iš Niujorko Solomono Roberto Guggenheimo muziejaus valdytojų Frank Yu. Kūrinį yra įsigijęs ir Yageo meno fondo iš Taivano įkūrėjas Pierre Chen, kurio asmeninėje kolekcijoje taip pat puikuojasi žymiausių visų laikų menininkų darbai - Picasso, Francis Bacon, Mark Rothko, Gerhard Richter ir kiti.

Tavo paveiksluose pastebiu daug abstrakčių kūnų. Jie tave įkvepia ar tavo kūrybos ašis – visai kas kita?

Mane gali įkvėpti kurti gamtos galia, bet paveikslams įkvėpimas ateina iš vidaus. Aktyviai užsiimu savęs analize, traumų gydymu, o kiekvienas atradimas įkvepia paveikslui. Noriu tai įprasminti. Kuriu apie save ir tikiuosi, kad kažkam rezonuoja. Aš neįsivaizduoju, kaip fiziškai savo kūnu esu šiame pasaulyje: nejaučiu savęs kūne, jaučiu save kitur. Būtent todėl mano paveiksluose – neapčiuopiami kūnai.

Dažnai menininkų mūza tampa kančia. Ar tavo vidinėse paieškose jos daug?

Negaliu atsisakyti kančios. Visur yra dualumas – aš sugebu džiaugtis ir matyti grožį, bet negaliu ignoruoti globalios kančios, neišvengiamos mirties. Ir tikrai kančia įkvepia iki galo siekti, kad galėtume patirti džiaugsmą. Nėra vieno be kito, tačiau nereikia į tą kančią įkristi ir joje nuolat plaukti. Jei procentaliai, mano kūryboje – 70 procentų kančios ir 30 procentų džiaugsmo. Turbūt mano viso darbo siekis, to džiaugsmo atrasti kuo daugiau.

Nesinori tiek daug eterio duoti tik kančiai – pabaikime pokalbį gražesne gaida. Julija, kokia tavo, kaip menininkės, didžiausia svajonė?

Noriu turėti laisvę kurti ir rinktis, ką kurti tiek ilgai, kiek fiziškai ir psichologiškai galiu. Tai nėra pasirinkimas, tai yra mano poreikis. Kaip jūs jaučiat troškulį, alkį – taip aš jaučiu poreikį kurti.

Fotogalerija: