„Noriu būti kūrėjas, ne tobulybė. Nors mokomės, vis tiek kiekvieną dieną darome klaidų, ir jų darysime toliau. Niekas nemėgsta tobulų todėl, kad tokių realybėje nėra. Tik daugelis tokius vaidina. Nenoriu vaidinti – noriu nugyventi savo tikrą alfišką gyvenimą, o ne duoti ataskaitas visuomenei. Nebijokime gyvenime klysti, nes visi mes – netobuli, bet tuo ir saviti“, – sako Alfas Ivanauskas, dažniausiai pristatomas kaip „Virtuvės mitų griovėjų“, arba tiesiog VMG, idėjinis lyderis. Tačiau jis taip pat – 9 kulinarinių knygų autorius, TV laidų vedėjas, geriausio pasaulyje kulinarinio žurnalo vyr. redaktorius, leidėjas, vizionierius, vienas iš maisto dizaino Lietuvoje pradininkų, lektorius ir motyvatorius. Nors pats juokiasi, kad jo vizitinėje nėra įrašyta jokių pareigų.
Savo knygoje „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“, kuri šiemet įvertinta kaip viena iš trijų geriausių Europoje televizijos laidų vedėjų knygų, kalbi apie baimes ir kaip jas įveikti, pačią knygą dedikavai mirčiai. Kokią didžiausią gyvenimo pamoką esi gavęs?
Man didžiausia gyvenimo pamoka yra nelaimingi žmonės – tokių aš kasdien matau mieste, televizijoje, versle, feisbuke. Jie mane įkvepia nebūti tokiam ir netgi padėti jiems. Mes dažnai nesuvokiame, kokia laimė yra atmerkti ryte akis ir suprasti, kad esi gyvas. Pamirštame didžiausią savo galimybę – plakančią širdį, kuri, nors ir kokios mūsų nuotaikos, vis tiek plaka ir dažniausiai nesiskundžia. Taigi, po velnių, kokią teisę mes turime tai daryti?
Žiūrint į tavo darbus atrodo, kad tavyje yra perpetuum mobile – amžinasis variklis. Ką darai, kai pavargsti nuo visko?
Yra trys scenarijai. Pirmas – einu į savo namų virtuvę eksperimentuoti. Antras – einu į savo terasą laistyti, karpyti ir sodinti augalų. Trečias – perku bilietą ir kur nors išskrendu tą pačią dieną.
Nuoširdžiai kalbant, man tikrai patinka pavargti, nes tada jauti, kad nešvaistai laiko veltui ir treniruoji savo kūną bei protą. Niekaip nesuprantu, kas mums pasakė, kad atėjome į žemę ilsėtis (šypsosi)?
Kalbėdamas visada pabrėži, kad visi darbai – VMG komandos nuopelnas. Kaip save vertini kaip vadovą, nors pats ir nemėgsti šio žodžio?
Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime man svarbu, kad žmonės šalia jaustųsi saugiai ir žinotų, kad jų neišduosiu. Aišku, normalu, kad, kam nors susimovus, tikrai nepaplosiu per petį ir mano komandoje neišbus žmogus, pridaręs daugiau, nei galima, klaidų. Nemoku dirbti su vidutinybėmis, ir viskas turi savo kainą. Visgi, jeigu kas nors įgijo pasitikėjimą, padarysiu dėl tų žmonių viską. Kiekvienas vadovas gali pasitikėti savimi, bet ne kiekvienas – savo komanda.
Ar yra dalykų, kurių nemoka Alfas Ivanauskas? Kaip manai, ar žmogus turi viską mokėti?
Nemoku pataisyti klozeto ar kriauklės ir turbūt nelabai mokėčiau savo rankomis pastatyti namo. Bet man kartais atrodo, kad vyrui mokėti puikiai daryti masažą, spontaniškai įteikti gėlių, paruošti vakarienę, rasti bendrą kalbą su vaikais, nuraminti ir būti savo srities profesionalu – daug svarbiau, nei mokėti viską. Manau, vyras ir tėtis, pirmiausia, turi mokėti mylėti, o ne taisyti automobilį – juk visada gali nusipirkti geresnį, o štai empatijos – ne.
Savo rankomis namo gal ir nepastatytum, bet jau kalbama, kad kuri moderniausią namą Baltijos šalyse. Ir jis bus Vilniuje, ekologiškame „Aurių“ miestelyje.
Mano tikslas – sukurti patį išmaniausią namą. Pavyzdžiui, ar įsivaizduojate, kad vanduo iš čiaupo pradės bėgti pasakius tam tikrą komandą, o, norint palieti, į šiltnamį net nereikės užeiti – užteks komandos telefonu. Galėčiau visas name diegiamas moderniausias technologijas ir pasaulines naujoves vardyti ir vardyti, bet geriau pakviesiu į svečius (šypsosi).
Todėl žmonės į mane dažnai žiūri keistai, nes kartais tikrai kalbu, atrodytų, pasakas... Bet kai pagaliau savo pasiekiu, viskas pasikeičia. Man nesvarbu, ką kalba kiti, – neįdomu, nes jų klausydamasis nepasiekčiau rezultatų. Bendraminčiai žino, kad ar kuriu patiekalą, ar rašau knygą, ar statau namą – man be proto įdomus pats procesas, kuris vienareikšmiškai turi būti unikalus ir privalo turėti išliekamąją vertę.
Skaitai paskaitas, vedi seminarus įmonėms ir vadovams. Vieno savo pranešimo metu sukarpei marškinius, norėdamas parodyti, kad „laimės marškinėlių“ paprasčiausiai nėra. O ar save laikai sėkmingu žmogumi?
Sėkmė – tai asmeninis požiūris. Dažnai ji visuomenėje tampa kliše: juk vienam sėkmė yra turėti prabangų automobilį, kitam – nuolatos galėti keliauti, trečiam – būti žinomam ar turėti tokią antrąją pusę. O man sėkmė yra kasdienė laimė kurti tai, ką noriu, o ne ką reikia, bendrauti ir dirbti su tuo, su kuo noriu, o ne su kuo reikia, ir taip su bendraminčiais daryti pasaulį įdomesnį. Jei žmogus nori žinoti, kas yra tikroji jo sėkmė, privalo pirmiausia išgryninti, kas yra jo tikrosios gyvenimo vertybės.
Feisbuke nesi toks aktyvus, tačiau tavo instagramo paskyrą seka tūkstančiai žmonių, tarp jų – žinomi pasaulyje interjero, mados ir gastronomijos atstovai. Kuo instagramas tau patinka?
Instagramas – tai mano pažaidimai kompozicijos, dizaino ir fotografijos temomis. Tai – tarsi namų darbai, kuriuos ruošiu darbe, kelionėse, virtuvėje ar asmeniniame gyvenime, o kai jie paruošti – iškeliauja būti įvertinti. Smagiausia, kad tai – dar viena galimybė kurti ir užsimegzti stulbinamoms pažintims. Tiesa, žinau, kad nei instagramas, nei feisbukas niekada netaps kanalu jausmams. Mano nuomone, meilė visada verta akių kontakto, o ne viešų monitoriaus spindulių. Kartais tikrai atrodo, kad žmonės labiau myli profilį ir laikus, o ne antrąją pusę. Žinau tik viena – kai tikrai myli, mažiausiai laiko ir noro turi santykiauti ant sienų feisbuke (šypsosi).
VMG kulinarinis žurnalas, kurio vyr. redaktorius esi, net kelerius metus už dizainą ir kūrybiškumą pripažintas geriausiu pasaulyje. Esi vienas pirmųjų maisto stilistų Lietuvoje, bet niekada savęs taip nevadinai. Kodėl?
Nemėgstu pareigų. Todėl mano vizitinėje kortelėje yra tik vardas ir pavardė. Nesu direktorius. Kartais susitinku su žmonėmis, kartais esu maisto stilistas, o kartais tiesiog noriu būti reklamos vadybininkas ar bičiulis... Pareigos gali klaidinti, įpareigoti ar atgrasyti. Man smagiau tada, kai žmonės prisimena mane dėl įgyvendintų darbų ar tam tikrų savybių, o ne dėl to, kad aš vadovas ar įmonės akcininkas.
2011 metais VMG prasidėjo kaip kulinarinis projektas, šiuo metu tai – maisto reklamos ir komunikacijos agentūra, kurianti meniu Lietuvos restoranams. Taip pat – leidybos kompanija, valdanti kelias dešimtis prekės ženklų, tarp jų – „AŠ Ikona“. Apie ką galvojai 2011-aisiais kurdamas VMG projektą? Įsivaizdavai, į ką jis gali išaugti?
Viską, ką dabar matote po VMG vardu, esu aprašęs dar vienuoliktoje klasėje. Gal tik žurnalas „AŠ Ikona“ nebuvo tada labai suplanuotas, bet tikiu, kad tokių projektų mano gyvenime bus ir daugiau. Vasaros atostogų metu kurdavau koncepcijas rudens ir žiemos renginiams: nuo logotipo, scenarijaus iki sąmatos ir iš kur reikės gauti renginio biudžetą. Turbūt šis faktas labai daug pasako apie mano būdą – mėgstu planuoti, dar labiau – rizikuoti, o labiausiai – fantazuoti, todėl dažnai prifantazuoti dalykai virsta realybe ir juos jau reikia įgyvendinti (juokiasi).
Su komanda pristatote edukacinį projektą „VirK akademija“ – visi žmonės gali registruotis portale VMGonline.lt ir gauti nemokamas kulinarines videopamokas. Kodėl tau svarbu investuoti savo laiką ir dalytis žiniomis su kitais?
Nuo vaikystės mėgstu dalytis savo žiniomis, nes tik taip gali dar daugiau išmokti pats: proceso metu kyla naujų klausimų ir idėjų, apie kurias net nebuvai pagalvojęs. Tai įkvepia. Užsiveda amžinas mokymosi variklis. Ir dar man atrodo, kad, mokydamas ką nors, būdamas smalsus, trokštantis žinių, atitolini ne tik vienatvę, bet ir psichologinę senatvę. Esminė mano gyvenimo pamoka – mažiau skųstis, daugiau realizuoti save, šypsotis ir padėti tai daryti kitiems, nes gyvenimas gali baigtis jau šiandien.
Daugiau informacijos apie „VirK akademija“ rasite www.virkakademija.lt.