Pasaulyje pripažintas menininkas K. Greičiūnas – apie Lietuvos garsinimą svetur

K. Greičiūnas su V. Kernagio portretu/Asmeninio archyvo nuotr.
K. Greičiūnas su V. Kernagio portretu/Asmeninio archyvo nuotr.
Betričė Staniūnaitė
Šaltinis: Žmonės
A
A

Australijoje gyvenusio kauniečio Karolio Greičiūno pavardė daugiau žinoma kitose šalyse nei gimtoje Lietuvoje. Praėjusių metų vasarą Karolio pieštas maestro Vytauto Kernagio portretas „Old days“ prestižiškiausiame modernaus realizmo konkurse „ARC Salon“ buvo pripažintas geriausiu savo kategorijoje. Vėliau šis meno kūrinys papildė ir Europos modernaus meno muziejaus privačią kolekciją.

„Atėjo momentas, kai man atrodė, kad buvau įgyvendinęs visus savo tikslus, pasiekęs aukščiausią tašką ir tiesiog norėjosi naujų iššūkių. Supratau, kad pasaulis kupinas netikėtumų ir dar nepažintų vietovių, todėl ilgai nedvejojęs nusprendžiau pasinerti į naujus vandenis“, – apie pasirinkimą išvykti gyventi į tolimą šalį ir Lietuvą garsinti tarptautiniu mastu pasakoja Karolis.

Kaip jūsų gyvenime atsirado meilė tapybai?

Meilė tapybai atėjo su mano prigimtimi. Vaikystėje mano geriausias mokytojas buvo senelis, kuris parodė pasaulį kitomis spalvomis. Taip pat vienas iš svarbiausių žmonių buvo ir yra mama, kurios kūryba spinduliavo visur, būtent tai matydamas pradėjau savo kelią tapyboje.

Žinoma, talentas be didelio įdirbio neegzistuotų, todėl daugiametė patirtis davė gerus rezultatus. Vėliau tai tapo ne tik hobiu, bet ir finansiniu šaltiniu.

85286233-C2C4-4299-B58B-96C6E38FAD05.JPG
85286233-C2C4-4299-B58B-96C6E38FAD05.JPG

Jūsų portfolio galima pastebėti du skirtingus tapomus objektus – tapote ne tik įspūdingus portretus, bet ir automobilių eskizus. Visgi, kuris tapomas objektas jums, kaip menininkui, yra „arčiau širdies“?

Kaip ir tikriausiai kiekvienas berniukas, automobiliais žavėjausi jau nuo vaikystės. Man patiko jų formų išraiška, krentančių atspindžių žaismas, būtent todėl pradėjau juos tapyti. Norėjau įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad automobiliai gali atgimti tarsi būtų tikri. Žinoma, daiktai niekada neatstos gyvos emocijos, kurią sugebame perteikti tik mes – žmonės. Manau, kad portretai pasako daugiau nei žodžiai, todėl nutapęs pirmuosius portretus įžvelgiau ir kitokias žiūrovų reakcijas, o tai man suteikė dar didesnę motyvaciją nesustoti ir tapyti ne tik automobilius, bet ir žmonių portretus.

Šiuo gyvenimo momentu man svarbiausia tai, kas priverčia susimąstyti ir tampa prasminga, manau, tai yra būtent žmogaus portretas.

K. Greičiūno tapytas V. Šapranausko portretas/Asmeninio archyvo nuotr.
K. Greičiūno tapytas V. Šapranausko portretas/Asmeninio archyvo nuotr.

Kokius skirtumus, o galbūt ir panašumus, galėtumėte išskirti tapant žmogaus portretą ir automobilio eskizą?

Techniškai kiekvienas darbas reikalauja daug laiko ir pastangų. Laiko intervalai labai skirtingi, jiems įtaką daro darbo tema. Sukurti vieną ar kitą kūrinį gali užtrukti nuo savaitės iki pusės metų.

O skirtumų yra ne mažai, tačiau taisyklės galioja tos pačios, ar tai būtų žmogaus portretas, ar automobilis.

K. Greičiūno tapytas S. Povilaičio portretas/Asmeninio archyvo nuotr.
K. Greičiūno tapytas S. Povilaičio portretas/Asmeninio archyvo nuotr.

Esate itin pripažintas menininkas užsienyje: praeitais metais kartu su Vytauto Kernagio portretu „Old days“ prestižiškiausiame modernaus realizmo konkurse „ARC Salon“ buvote išrinktas geriausiu savo kategorijoje. Papasakokite apie šį kūrinį: kokia jo gimimo istorija?

Kiekvienas iš mūsų turime mūzas, o mane labiausiai įkvepia žmonės autoritetai. Pagrindinė mano mintis buvo surengti parodą, kurioje kalbėtų gyvų legendų portretai. Būtent todėl nutapiau Vytauto Šapranausko portretą, vėliau sekė Stasio Povilaičio portretas. Tapant Vytauto Kernagio portretą įvyko lūžis šį portretą tapiau net du metus, kol galiausiai nusprendžiau pabandyti sudalyvauti „ARC Salon“ konkurse. Šis kūrinys užėmė antrąją vietą portretų kategorijoje, kurioje dalyvavo per du šimtus finalistų. Tai tapo istorijos dalimi ne tik man, bet ir Lietuvai.

K. Greičiūno tapytas V. Kernagio portretas/Asmeninio archyvo nuotr.
K. Greičiūno tapytas V. Kernagio portretas/Asmeninio archyvo nuotr.

Visgi, ar nepasigendate pripažinimo savo gimtoje šalyje? Gal Lietuvos rinka Jums tiesiog per maža?

Myliu savo šalį, bet nesu užkietėjęs patriotas. Man brangi mano gimtinė, tačiau pasaulyje mes esame labai maži, todėl pripažinimas už Lietuvos ribų garsinant mūsų šalį yra kur kas daugiau. Australija nebuvo mano paskutinioji stotelė, manau, ateityje dar apkeliausiu ne mažai šalių. Taip pat nesakau, kad Lietuvos rinka man yra per maža, čia taip pat turiu ką nuveikti šiuo metu ruošiame tapybos mokymų ciklą suaugusiems ir vaikams kartu su žinoma menininke Gintare Tilūnaite.