Niekas taip nepokštauja kaip gyvenimas. Praeities fotografu neretai vadinamas menininkas Tadas KAZAKEVIČIUS (35) prizą per Pasaulio spaudos fotografijos („World Press Photo“) apdovanojimų ceremoniją priėmė taip moderniai, kaip tik įmanoma, – per vaizdo konferenciją. Pandemija pakoregavo šventės formą, bet nepakeitė fakto – Tado nuotraukų serija „Tarp dviejų krantų“ užėmė trečiąją vietą portreto serijų kategorijoje.
Apmaudu, kad taip ir neteko nuvykti į Amsterdamą, pabendrauti su kitais fotomenininkais, galų gale – užlipti ant scenos?
Aš tai vertinu kaip praleistą didžiulę galimybę užmegzti pažinčių su pasaulinėmis redakcijomis. Neprapulsiu, bet kaip žmogui man truputėlį liūdna. Manau, kad „World Press Photo“ neatmestinai pažiūrės į šį dalyką ir dar skirs dėmesio – jei ne realiame pasaulyje, tai virtualiame.
Kaip gimė apdovanojimą pelniusi nuotraukų serija „Tarp dviejų krantų“?
Ji buvo pradėta per plenerą „Uždaros teritorijos“, organizuojamą Jono Staselio ir „Nerijos Laboratorijos“. Man pavyko rimtai padirbėti, rasti koncepciją. Tiek Nidoje, tiek Kuršių nerijoje esu lankęsis daug kartų, kaip ir visi, mėgstu tą kraštą, bet mes jį laikome kurortu. Labai retai ten nuvažiuojame kaip į kokį nepažįstamą rajoną, kur atvykęs klausinėji: „O kas čia?“ Man atrodo, plenero metu pirmą kartą tą kraštą pamačiau kaip vietą, kurioje žmonės gyvena, kuri yra labai subtili ir kitokia. Kitoje mano nuotraukų serijoje „Tai, ko nebebus“, kalbančioje apie nykstantį Lietuvos kaimą, šio krašto beveik nėra – jis neatspindi lietuviško agrarinio regiono jausmo. Juodkrantės vilų architektūra nebūdinga Lietuvai, ten atrodo, jog atsidūrei kitame krašte. O pakrantė sukelia net šiaurietišką jausmą, ypač pavasarį ir rudenį jauti tą atšiaurumą. Ta vieta visomis prasmėmis truputėlį atitrūkusi nuo Lietuvos.