Pasigrožėkite: išskirtiniai kadrai iš Eglės Straleckaitės vestuvių Tenerifėje

Naktį prieš tuoktuves, kurios vasario 11-ąją turėjo įvykti Kauno rotušėje, Eglė ir Justinas praleido atskirai. Kaip ir pridera, pasiimti nuotakos jaunikis atvyko į būsimos žmonos tėvų namus. Šiek tiek jaudinosi, bet išvydęs trumpute pieno baltumo vilnos suknele ir kašmyro paltuku pasipuošusią Eglę nusiramino – mylimoji pasiruošusi, vadinasi, niekur nepabėgs! Užtat patys jaunavedžiai nuo tradicinio vestuvinio baliaus giminėms ir draugams spruko kuo toliau. Per pusvalandį priėmė sveikinimus, pasivaišino šampanu ir pyragaičiais, čiupo iš vakaro sukrautus lagaminus, pamojavo susirinkusiems, sėdo į autobusiuką, vežantį link Vilniaus oro uosto, ir išskrido į saulėtąją Tenerifę. Čia per Valentino dieną dešimties žmonių – tėvų, brolių ir seserų – apsuptyje aukso žiedais dar kartą apsimainė romantiškoje ceremonijoje ant kalvos.

Vieningai sutarėte, kad vestuvės bus svetur? Ir dar – žiemą?..

Justinas: Nesvajojome būtinai susituokti per šventą Valentiną, bet keturiolikta mėnesio diena mums svarbi, nes būtent šią dieną praėjusią vasarą ir pradėjome draugauti. Ilgėjomės šilumos, žinojome, kada atostogausime, todėl ir nusprendėme ilgiau nedelsti ir susituokti vasarį. Labai didelių vestuvių niekada nenorėjome, paskui lyg ir pamanėme: „O kaip čia be draugų?“, galiausiai sutarėme, kad atšvęsime su šeimomis. Buvo minčių susituokti tik dviese, jau dairiausi bilietų į Maldyvus, Šri Lanką...

Eglė: Persigalvojome: „Pala pala, dviese, kai abiem tai – pirmoji santuoka, tikimės – ir paskutinė?! Tėvai tikrai norės tokią svarbią dieną būti šalia. O kas, jei ne mama, padės man užsegti vestuvinę suknelę? Svetimas žmogus? Nenoriu!“ Draugų turime tiek daug, kad būtų reikėję ieškoti gražios vietos, kurioje būtų tilpę šimtas penkiasdešimt žmonių. Atšvęsime ir su bičiuliais, nes ateityje ketiname susituokti bažnyčioje – pasižadėjome Justino močiutei. Kaip tik lankome bažnytinius sužadėtinių kursus: įdomios paskaitos, patinka klausytis pamokančio požiūrio į santykius, šeimą, nors perdėm dievobaimingi netapsime.

Justinas: Kiti sakė: „Kam sukate galvą dėl vietos? Justai, padaryk šventę savo bare!“ Bet čia tas pats, kas balių kelti namuose: neatsipalaiduosi, nenoromis ir pačiam teks apšokinėti svečius, lakstyti pirmyn atgal, nunešti, atnešti, pačiam tvarkytis – kažin, ar pasijustų šventinė nuotaka. Tenerifė abiem puikiai tiko! Geras oras, ne toks ir tolimas skrydis.

Į salą atskridote likus trims dienoms iki tuoktuvių. Patys rūpinotės šventės planavimu?

Eglė: Nesuprantu, kaip kiti vestuves planuoja pusmetį ar ištisus metus, – kam tiek streso? Mums užteko kelių mėnesių.

Turėjome vestuvių planuotoją, vietoje gyvenančią lietuvę Dovilę Urbanaitę, ji sudėliojo šventės eigą – patiems niekuo per daug rūpintis nereikėjo. Dovilė mus ir sutuokė. Iš pradžių galvojome, kad būtų smagu susituokti paplūdimyje, matyti ir girdėti lūžtančias bangas, bet prisiminėme, kad šioje saloje smėlis ne pats balčiausias. Užtat kalva su panoraminiu kurortinio miestelio vaizdu pasirodė išties įspūdinga.

Iškart po ceremonijos paragavome vestuvinio torto ir palikę svečius išvažiavome fotografuotis po gražiausias apylinkės vietas. Ne viską žinojome, buvo ir staigmenų: grįžę į vilą, kurioje visi gyvenome, radome širdelėmis ir balionais išpuoštas erdves, padengtą stalą vakarienei – mūsų mamos pasirūpino šventės patiekalais, nors iš pradžių manėme, kad vakarieniausime restorane. Paskui Justinas sumąstė pats stoti prie grilio: kaip ir dera jaunikiui, su kostiumu, visas pasipuošęs... Tik aš tądien leidau sau atsipūsti, mėgavausi švente. Mečiau ir jaunosios puokštę – laimė ją pagauti teko brolio Tado draugei Arinai.

Justinas: Nors mūsų šeimos sykį jau buvo susitikusios, šitiek daug laiko visi vienoje erdvėje nebuvome praleidę. Juokavome, kad grįžę į Lietuvą iš karto ieškosime kelionės, kad dviese galėtume išlėkti pailsėti (juokiasi). Džiugu, kad mūsų mamos labai susidraugavo, sutapo jų charakteriai, todėl ne tik mes, bet ir mūsų tėvai linksmai leido laiką drauge.

Egle, į rotušę Kaune žengei trumpa suknele, į iškilmes šiltuosiuose kraštuose – ilgu plevėsuojančiu apdaru. Lengvai išsirinkai, kuo vilkėsi?

Eglė: Per visą profesionalios sportinių šokių šokėjos karjerą pakeičiau tiek visokiausių suknelių – margų, baltų, su plunksnomis, trumpų ir ilgų, pūstų ir pabrėžiančių kūno linijas, kad mintyse net pasijuokdavau: „Egle Egle, ir kokią gi tu suknelę pasirinksi, kai ateis TA didžioji diena?..“ Žinojau tik tiek, kad primenančios torto tikrai nenorėsiu – princesės įvaizdis man nėra artimas. Ceremonijai Lietuvoje pasirinkau Aurelijos Jurkšaitytės kurtą ansamblį, o suknelę iškilmėms Tenerifėje sukūrė Rita Sinkevičienė. Justinas buvo praktiškesnis – ta pačia eilute puošėsi abu sykius.

Jūsų draugystei nėra nė metų, bet tuoktis ryžotės ilgai negalvoję. Kuo taip vienas kitą apžavėjote?

Eglė: Kone kasdien ir aš Justino to klausiu. Tačiau mums nuo pat pradžių buvo lengva bendrauti, draugystė užsimezgė labai greitai, jau pirmąjį artimos pažinties vakarą. Kai susėdome gamtoje prie laužo šnekėtis, taip dvi paras ir neatsitraukėme vienas nuo kito. Grynas oras, matyt, padarė savo (šypsosi). Mes iš karto lyg ir juokais pradėjome kalbėti apie šeimą, vaikus ir labai greitai su ta mintimi apsipratome.

Justinas: Sutinki žmogų ir supranti, kad išsiskirti su juo nebenori. Galų gale jau ir nebe devyniolika metų, kad reikėtų ilgai draugauti, pažinti vienam kitą. O ir rizikuoti visada mėgau (nusijuokia). Niekada nežinai, kas kiekvienos poros laukia rytoj, ar tikrai ilgalaikiai santykiai sukuria tvirtą šeimą, o po trumpos draugystės santuoka pasmerkta žlugti. Vienos tiesos nėra. Pagyventi sau spėjau, Eglė, regis, – irgi. Norime vaikų, ir nesutinku su kai kurių požiūriu, neva vedęs – tai miręs, o jeigu dar vaikais apsikrauni – apskritai nebėra gyvenimo. Pats esu iš gana didelės šeimos, turiu dvi jaunesnes seseris, jas dar visai mažytes ant rankų nešiodavau. Gerai sutariu su vaikais.

Vos nepamiršau pridurti, kad su Egle lankėme tą pačią pradinę mokyklą, paskui ir pagrindinę, tik aš keleriais metais vyresnis. Galima sakyti, visą gyvenimą buvome šalia vienas kito. Pamenu, ji maža bėgdavo mokyklos koridoriais ir vis į mane atsitrenkdavo...

Eglė: (Juokiasi.) Na jau, na jau – tik neperdėk! Vienas kitą pažinojome iš matymo, bet nebendravome.

Manęs visi, ir žurnalistai, vis klausdavo: „Tai kada pristatysi tą savo mylimąjį?“ Žiūrėk, tik pasirodydavau viešame renginyje su kokiu vaikinu – ir jau prierašas: „Eglė Straleckaitė su mylimuoju“. Niekam nerūpi, kad tas mylimasis nuotraukoje – brolis. Neketinu kasdien viešai skalbti šeimos skalbinių, kita vertus, pagalvojau: jeigu niekam nepasakoji apie antrąją pusę, vadinasi, turi ką slėpti ir kažkas yra negerai. Mus dar Kauno rotušėje darbuotojai įspėjo: „Tik nedarykite iš savo vestuvių cirko ir nevaikykite fotografų – labai juokingai atrodysite.“

Greitos vedybos artimųjų neišgąsdino?

Justinas: Pirmiausia pranešėme Eglės tėvams. Jos tėtį išmušė prakaitas, kai pagal senovines tradicijas atėjau prašyti dukros rankos. Stovi visas šlapias, nežino, ką sakyti...

Eglė: Tėtis – stiprus vyras, buvęs sportininkas, pasisodino Justą priešais ir sako: „Pasakok, kas tu toks apskritai esi.“ Nors tai nebuvo pirmas jų susitikimas, per daug Justino irgi nepažinojo.

Justinas: Kaip koks pirmokas sėdžiu, ir ką čia apie save papasakoti?..

Eglė: Žiūriu, tik šypsena Justinui nuo veido dingo, koja drebėti pradėjo... Mama iškart ėmė verkti. O štai Justino tėvelių reakcija į sužadėtuves buvo kiek kitokia. „Mes turime jums kai ką pasakyti...“ – pradėjome kalbą. Pasakėme, bet jie per daug emocijų neparodė, matyt, ištiko šokas. Paskui kiek atsipalaidavo ir Justo tėtis pašokęs nuo kėdės šūktelėjo: „O, tai bus vestuvės! Važiuoju pirkti šampano!“

Išsidavėte, kad nors socialiniame tinkle apie savo sužadėtuves paskelbėte likus kelioms savaitėms iki vestuvių, jos įvyko gerokai anksčiau. Justinai, piršdamasis mylimajai romantiškai priklaupei ant kelio?

Eglė: Jis – ne romantikas, aš – irgi ne per daugiausia. Tačiau nors anksčiau būčiau tvirtinusi, kad visokios žvakutės ir žiedlapiai verti tik pašaipų, dabar šiuo klausimu kiek atlyžau. Piršdamasis Justinas gėlių krūmų į namus neparnešė, bet rožių puokštę gavau. Mano pačių nemėgstamiausių gėlių! Išlepau per televizijos projektus „Šok su manimi“ ir „Šuolis“. Šokių projektuose dalyvaudavau iki finalų, o pirmajame „Šuolyje“ tapau nugalėtoja, tad gėlių iš gerbėjų sulaukdavau kiekvieną filmavimo dieną ir taip – kone pusmetį. Dažniausiai ir teikdavo rožių, o jos – be galo lepios! Kas man iš jų grožio, kai kone visos guli sumerktos vonioje: tai pakirpti reikia, tai atgaivinti... Nebegalėdavau į rožes žiūrėti ir Justui kažkada užsiminiau, kad man labai patinka eustomos...

Justinas: Kartą Eglei padovanojau rožių, bet pamatęs jos nepasitenkinimą pasakiau sau: viskas – daugiau jokių rožių! Ir kaip tyčia sužadėtuvių rytą vėl įteikiau... Visai pamiršau, kad Eglė jų nemėgsta. Turguje tik ir girdi: „Pone, gal rožių? Gal rožių?“ Pasidaviau: „Gerai gerai, duokite tų rožių...“ Eglė nešasi jas ir burba: „Sakiau gi, kad nemėgstu...“

Eglė: Viskas gerai, per tave ir tas rožes pradėsiu mėgti (juokiasi).

Prie kokių vienas kito savybių buvo sunkiausia prisitaikyti?

Eglė: Anksčiau vyrams nemėgdavau nusileisti, labai smarkiai įrodinėdavau savo tiesą, pateikdama protingų argumentų, kodėl teisi būtent aš. Kas nors nepatikdavo – apsisukdavau ir išeidavau, per daug neišgyvendavau, kas nutiks. Man visada pirmiausia buvo šeima, tada – draugai, tik paskui – antroji pusė. Tikra raganaitė buvau... Bet Justinas greitai mane sutvarkė, net pati tuo stebiuosi (šypsosi). Abu esame degtukai, ir jam nelabai sekasi tramdyti emocijas, bet kažkodėl tyli, maniau, pats prisipažins (nusijuokia).

Justinas: Vienas kitam nenusileidžiame – tik, žiūrėk, suremiame ragus... Nors man atrodo, kad visgi aš žengiu pirmą žingsnį susitaikymo link. Bet du kartus iš eilės nusileidęs darau pertrauką, kad Eglė per daug neįsijaustų (juokiasi).

Jūsų gyvenimo būdas – irgi panašus?

Justinas: Septinti metai dirbu barų versle – esu Kauno baro „Sandėlis by Volfas Engelman“ bendraturtis. Darbas vakarais, dažnai – ir naktimis, ir tų balių festivalių pasitaiko... Eglė sako, kad negali užmigti, kol negrįžtu namo. Kartais net susipykstame, nes mano „už valandos“ gali reikšti ir už trijų. Dar bandydavau teisintis, bet galiausiai supratau, kad nebėra prasmės: grįžęs nuleidžiu galvą, ir tiek: „Kaltas!“ Kam tie konfliktai?

Eglė: Darbas yra darbas, bet jeigu jis maišomas su vakarėliais – jau negerai. Mėgstu tikslumą, o Justinas iš pradžių to nelabai suprato: „Na ir kas, kad šitiek vėluoju, ar čia tragedija?“ Dabar jau matau jo pastangas. Šlifuojamės...

Galėčiau būti žmona, kuri visus vakarus leidžia kartu parimusi prie baro, bet man taip nusibodo, – „Sandėlis“ jau ir taip buvo tapęs tarsi antraisiais namais. Visgi dažniausiai laisvalaikį leidžiame drauge, mokame švęsti ir kartais net laimingi su daina grįžtame namo. Anksčiau su antrąja puse savaitgaliais vakaroti tik dviese norėdavau retai: mieliau kur išeidavau su merginomis, o vyrai – kas sau. Kaip viskas keičiasi...

Egle, po televizijų projektų tu bene iškart dingsti iš eterio: nedaliji interviu, nesilankai pokalbių laidose. Kodėl?

Eglė: Dariau tai specialiai – žmonėms reikia leisti nuo savęs pailsėti. Po pramoginių šou transliacijų retai lankydavausi žvaigždžių vakarėliuose, nes jei nematau profesinės naudos – lankytis nėra prasmės. Ir taip veiklos per akis: dienomis dirbu choreografe mokykloje, paskui lekiu į Jūratės ir Česlovo Norvaišų sportinių šokių klubą „Sūkurys“ treniruoti porų. Nemėgstu per daug lįsti į akis.