Pasimatymui su žiūrovais besiruošianti Ieva Prudnikovaitė: „Praėję metai mūsų šeimai buvo dovana“

Esate vienas ryškiausių Lietuvos operos veidų, kokiomis akimis žvelgiate į prabėgusius metus, kuomet kultūros srityje buvo sąstingis?

Žmogus, matyt, yra taip sutvertas, kad negali abejingai žiūrėti į tai, kas neįprasta. Visi buvome įpratę lėkti, siekti, skubėti, ir štai gavome tokią labai savotišką dovaną stabtelėti. Mąstant praktiškai, šis makabriškas laikotarpis buvo išties keistas, neramus, neviltingas. Tačiau kartu tai buvo galimybė tiesiog būti kartu, perkratyti vertybes ir pasaulėžiūrą, matyti besistiebiančius, užsigrūdinusius vaikus, ir... įsimylėti iš naujo (juokiasi). Suvokimas, kad tau sustojus, planeta suktis nesiliauja, yra gerai, tačiau, mąstant iš kitos pusės – valgyti juk reikia...

Jūsų šeimoje – ne vienas su muzika susijęs žmogus. Vyras Modestas Pitrėnas – dirigentas. Kaip šeima tuo niūriu laikotarpiu suartėjote?

Žinau ir suprantu, kad labai daug žmonių susidūrė su rimtomis problemomis. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, tačiau būsiu atvira – mūsų šeimai praėję metai, tas laikotarpis buvo dovana.

Nenoriu nieko įžeisti, tačiau būsiu atvira – mūsų šeimai praėję metai, tas laikotarpis buvo dovana.

Gera vėl grįžti į sceną? 

Dirbantys kutūros, meno srityje esame tiesiogiai priklausomi nuo publikos, žiūrovo, stebėtojo, vertintojo. Scena mums yra būtinybė. Vien darbas su savimi, be galimybės savirealizuotis, veda į profesinę destrukciją. Publikos grįžtamasis ryšys, žinoma, jei iš esmės nesi narcizo tipas, yra, ko gero, svarbiausia paskata daryti tai, ką darai.

Kokia publikos reakcija į pasirodymą jums pati maloniausia?

Visų pirma labai gera matyti muzika ir menais besidominčius žmones. Ir publikos apimtis, skirtingi jos tipai nėra taip jau labai svarbu. Vienodai didelę atsakomybę jaučiu dainuodama tiek keliems žmonėms bažnytėlėje, tiek melomanų pilnoje koncertų salėje. Man asmeniškai, maloniau ne audringos ovacijos, o suvokimas, kad per esamą atmosferą, susikaupimą, muzikos transliuojamą emocinį užtaisą su klausytojais atrandame bendrą pojūtį, paklibiname užslėptus jausmus bei prisiminimus…

Scenoje kažkokio specialaus personažo niekada nekuriu

Kokia jūs kasdienybėje, kai nužengiate nuo scenos?

Tiesą sakant, tokia pati (juokiasi). Išties scenoje kažkokio specialaus personažo niekada nekuriu, o stengiuosi būti nuoširdi, tikra. Dainuojamą istoriją  visada perleidžiu per save. Publika visuomet atpažįsta falšą. Kiek kita kalba apie operos pastatymus, kur esi įvelkamas į kostiumus, įpaišomas į fabulą, priklausomas nuo režisieriaus vizijos. Tačiau ir ten esu linkusi visų pirma išjausti, prisijaukinti vaidmenį. Drąsiai galime semtis įkvėpimo iš savęs pačių – mumyse juk tokie klodai…

Kam vasarą skiriate savo laisvalaikį? Tikriausiai, koncertų prasme, šiltasis sezonas labai įtemptas?

Išties po tokios pauzės visi esame ištroškę saviraiškos. Todėl vasara nusimato darbinga. Tačiau mano pagrindinis uždavinys – suderinti viską taip, kad darbai nepavogtų mano dėmesio ir laiko, kuris privalo būti skirtas šeimai.

Kaip ruošiatės kiekvienam savo koncertui? Ar turite pasiruošimo rutiną?

Esu maksimalistė, todėl kiekvienąkart keliu sau uždavinį pasiruošti atsakingai. Nemėgstu chaltūros. Kūriniai turi būti išmokti, įdainuoti, išsiaiškinti, tekstai išsiversti. Dirbu ir su kalbų specialistais. Per daug gerbiu klausytoją, kad leisčiau sau dirbti atmestinai.

„Midsummer Vilnius“ klausytojų bei žiūrovų laukia išskirtinis, Argentinos kultūros persmelktas vakaras. Šioje šalyje lankėtės?

Noriu pasidžiaugti tuo, kad subūrėme stiprią komandą: tai ansamblis „4 Tango“ – šio žanro muzikos ambasadoriai, Džeraldas Bidva (smuikas), Andrius Rekašius (vibrafonas), tango čempionai Brigita ir Carlos Rodriguez, baleto pora – Simona Petreikė ir Mantas Daraškevičius bei LMTA studentai aktoriai. Programoje  – Astoro Piazzollos kūriniai. Tikimės, jog bus gražu tiek akiai, tiek ausiai. Deja, Argentinoje lankytis dar neteko. Esu tikra, kad šią spragą dar užpildysiu.

Lotynų Amerikos kultūra artima jūsų širdžiai?

Dainose – visa emocijų ir išgyvenimų paletė: nuo euforijos iki savidestrukcijos. Savaime aišku, jog įkvėpus Lotynų Amerikos kvapo, pamačius jų kasdienybę iš vidaus, prisilietus prie mentaliteto, galbūt būtų paprasčiau išjausti ir dainas… Tačiau kol kas atlikdama šią muziką kliaujuosi savo moteriška intuicija.