Paskui Agathą Christie į Anglijos Rivjerą

Šįkart dėl skubos nepasiėmiau knygos, todėl baiminausi, kad kelių valandų kelionė prailgs. Nieko panašaus! Besikeičiantys žalių pievų ir rudenėjančių kalvų vaizdai glosto akį ir labai maloniai užliūliuoja, netrukus telefonas keliauja į kuprinę. Žvelgdama pro langą, pradedu ilsinti akis bei protą, jaučiu, kaip pamažu atsėlina trumpos atostogos.

Mūsų pasirinktas viešbutukas įsikūręs Viktorijos laikų viloje. Viskas labai angliška – nenauja, šiek tiek patrinta, bet tvarkinga ir viskas veikia. Jaukiame dviviečiame kambaryje radome, ko reikia geram poilsiui.

Savininkų dėmesys klientams maloniai stebino kiekviename žingsnyje ir kiekvieną dieną. Iš vietos produktų čia gaminami ir su meile patiekiami full english breakfast buvo puiki kiekvienos dienos pradžia. Silpniausia kulinarinės programos dalis, suprantama, – kava, verdama aparatu su filtru, bet iš anglų reikalauti itališko požiūrio į kavą – nerealu. Užtat vos tik atvykus viešbučio šeimininkai žemėlapyje smulkiai parodė visas lankytinas vietas, davė praktiškų patarimų, įteikė šūsnį lankstinukų, pasisiūlė užsakyti restoranus ir kai tik reikia – iškviesti taksi automobilį.

Skaisti saulė ir rami jūra

Na, štai ji, Anglijos Rivjera. Ryški saulė, danguje nė debesėlio, ramiai tyvuliuojanti jūra, tolumoje – nedidelis ūkelis ir neryški juosta, kur vanduo susilieja su dangumi. Gatvėse, pajūrio promenadoje, ant molų žmonių labai nedaug, tik pensininkai ir įvairūs į mus panašūs priklydėliai, tačiau viskas veikia – ko daugiau norėti!

Puikios gamtos prieglobstyje ant įlankos kranto ir aplink stūksančių kalvų išdėstęs Torki. Uostas su šimtais jachtų bei katerių, akinamai balti namai bei vilos, tvarkinga ir švari aplinka, palmės. Pirmą kartą atsidūręs čia negali suvokti, kad esi Jungtinėje Karalystėje. Akis prie šio grožio nepripranta nei antrą, nei trečią dieną.

Torki turi ir savitą dvasią. Čia gimė rašytoja Agatha Christie, čia jai pasipiršo vyras. Geriame kavą taip pat gerokai aptrintame, bet autentika vis dar tebealsuojančiame „Grand Hotel“, kur rašytoja praleido medaus mėnesį ir, akivaizdu, sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams. Jei turi lakią vaizduotę, lyg ir matai ir girdi čia vaikštinėjančius Christie personažus, iš kurių vienas netrukus bus rastas negyvas. Toks pats jausmas apima ir vaikštant prie jūros esančių aukštų uolinių skardžių takais.

Kitoje įlankos pusėje stūkso žvejų miestelis Briksamas. Uoste ant mažų bangelių romiai sūpuojasi šimtai privačių jachtų ir katerių, bet čia – žvejų karalija. Pačiame uoste yra restoranas „Rockfish“. Į jį užsukome, vos tik išlipę į krantą. Užsisakome sultingų keptų krevečių ir žuvų kukulaičių su traškia plutele. Visiškai paprasta ir demokratiška aplinka, bet skonis... Prisimename šviesaus atminimo kulinarinių laidų autorių Anthony Bourdainą, kuris gatvės maisto užeigose atrasdavo tikrų šedevrų. „Rockfish“ šūkis „Tomorrow’s fish are still in the sea“ (lietuviškai – rytdienos žuvis vis dar plaukioja jūroje) – tikra teisybė. Maisto šviežumas ir skanumas taip „nuneša stogą“, kad išvaikščioję siauras miestelio gatveles vėl sugrįžtame. Šįkart – į antrame baro aukšte esantį restoraną su lauko terasa ir vaizdu į uostą bei jūrą. Sėdime antro aukšto terasoje, o apačioje iš nedidelio žvejų laivo iškraunamos žuvys. Netrukus iš pirmame aukšte esančio sandėlio ji pakils į virtuvę antrame aukšte.

Vikriai besisukantys padavėjai ant popierinės staltiesės su daugybe žuvų piešinių riebiu flomasteriu pažymi šiandien sugautas žuvis ir klausia, kaip norėsime – keptos ant grotelių arba grilyje, visos žuvies ar filė, keptų bulvyčių ar salotų. Netrukus ant stalo jau garuoja mūsų pasirinktos žuvys, o įkandin jų atkeliauja ir kibirėlis itin skaniai iškeptų bulvyčių bei dubuo su salotomis.

Gero maisto ir gėrimų fiesta pasitiko ir Dartmuto miestelyje, į kurį atpūškavome klasikinio garvežio traukiamu traukinu. Kruopščiai restauruotas garvežys, garo kamuoliai ir įspėjamasis švilpukas bei raudono veliūro minkštasuoliai vėl nukelia į Christie personažų pasaulį. Trumpai kelionei iš Peintono į Dartmutą žavesio suteikia ir vienas už kitą gražesni vaizdai, nes istorinis traukinys beveik visą laiką pūškuoja pajūriu, o pakelėse jam moja vietos gyventojai.

Sekmadienį Dartmuto krantinėje vietos gamintojai kvietė ragauti įvairiausio džino, viskio, alaus, degustuoti Anglijos ūkiuose pagamintų sūrių bei pyragų. Ieškodami geros kavos aptikome entuziastą, kuris visą kavos virimo įrangą buvo įsirengęs dviračio priekaboje. Jo verdama kava vienareikšmiškai buvo geriausia visoje Anglijos Rivjeroje, kuria mėgavomės ant jūros skalaujamos krantinės.

Kuo toliau nuo Londono, tuo...

Tradicinei anglų popiečio arbatai pasirinkome kitą mitinį Torki viešbutį „The Imperial“. Iš lauko šiek tiek apšiuręs pastatas viduje vis dar tviska Viktorijos laikų prabanga ir didybe. Viešbutis įsikūręs ant uolėto skardžio, nuo kurio atsiveria įspūdingo grožio panorama. Vakaras itin šiltas ir saulėtas, todėl iš anksto užsakytą stalelį prie lango iškeičiame į esantį terasoje. Vien už tokį vaizdą Prancūzijos Rivjeroje nudirtų devynis kailius, o čia viskas labai demokratiška, o ir kainos tikrai nesikandžioja. Popiečio arbatėlės užkandžiai tradiciniai – kelių rūšių sumuštiniai, paplotėliai (scones) ir įvairūs desertai. Viskas labai šviežia ir skanu, o paplotėliai turbūt – vieni geriausių, kokių tik teko ragauti Anglijoje.

Tačiau aptarnavimas neturėjo nieko bendra nei su viešbučio pavadinimu, nei su jo keturiomis žvaigždutėmis, nei su vis dar didybe alsuojančia ir atitinkamai elgtis įpareigojančia aplinka. Mus pasitikusios padavėjos kojinėse kiek žemiau sijono krašto žiojėjo plaštakos dydžio skylė, o rafinuotą popiečio arbatėlės ritualą ji pradėjo klausimu, ko mes gersime – arbatos ar kavos...

Su tokio pat lygio aptarnavimu susidūrėme ir „Grand Hotel“. Barmenas, kurio juodi batai šepečio turbūt niekada nėra matę, oriai pareiškė, kad caffè macchiato mums negalės išvirti, nors jo kolegė išvakarėse tokį iššūkį šiaip taip įveikė. Tačiau geriant jo ruoštą espresso ir cappuccino paaiškėjo, kad prie kavos virimo aparato jo apskritai nereikėtų prileisti. Neką geriau sužibėjo ir darbuotoja, dirbanti viešbučio, prie kurio įėjimo yra atminimo lenta su Christie atvaizdu, registratūroje. Kai paklausėme, kur yra bronzinis rašytojos biustas, ji išpūtė akis, pradžioje bandė kažką improvizuoti, paskui – nesėkmingai guglinti ir galiausiai prisipažino, kad neturi žalio supratimo.

Nepaisant to, būtinai apsilankykite Anglijos Rivjeroje ir geriausia – ne sezono metu. Tai tikra Anglija, kurioje – jeigu pavargote – galite pailsėti nuo Londono šurmulio, spūsčių, daugiakultūriškumo ir už dyką pasimėgauti vaizdais, vertais milijono.