Pavasarį, kai beveik visas pasaulis išgyveno koronaviruso pandemijos protrūkį ir izoliavosi, informatikas, biologas, keliautojas Edgaras ŽIGIS (28) 104 dienas praleido Arktyje, Norvegijos šiaurėje, Svalbarde, tyrinėdamas Arkties gėlųjų vandenų ekologiją ir gyvų organizmų išgyvenimą žiemos sąlygomis. Ir tai toli gražu ne pirma sudėtinga Edgaro kelionė.
Keliauti pradedame tik gimę: nuo savo žaislų ar smėlio dėžės, kiemo, miesto, miško, ežero...
Ryškiausią vaizdą atsimenu, kai buvau trejų: tėvas tada dirbo sovietmečiu nacionalizuotame Vyžulėnų dvare esančioje tuberkuliozės ligoninėje, jam visada tekdavo eiti per mišką, neretai į darbą vesdavosi ir mane. Sykį naktį jis nešėsi mane ant pečių ir mėnesienoje pamatėme vilkę su vilkiukais... Matyt, buvau per mažas, kad išsigąsčiau sėdėdamas tėvui ant kupros. Kita vertus, nuo pirmų dienų buvau auklėjamas spartietiškai: grįžęs iš Afganistano, kur tarnavo sovietų kariuomenėje, dukart sužeistas šūviais į petį, tėvas šeimoje diegė kareivišką drausmę ir auklėjimą: jei jis nebijo, vadinasi, ir aš turiu nebijoti, jei ką nors liepė, privalau atlikti. Tokia namų atmosfera ne tik ugdė drąsą, bet ir skatino tam tikrą avantiūrizmą.