Paslaptinga grafo de Saint-Germaino istorija

1. Ši paslaptinga asmenybė galėjo gyventi 1712–1784 m., tačiau jokių patikimų šaltinių, bylojančių apie šio žmogaus kilmę, nėra. Apie save jis nekalbėdavo, o jeigu prabildavo, tai labai miglotai. Jis pasirodydavo daugelyje XVIII a. Europos valstybių ir prisistatydavo vis kitais vardais. Prancūzijoje, kuri ilgą laiką buvo šio paslaptingo žmogaus buveinė, jis sakydavosi esąs grafas de Saint-Germainas, nors jokių teisių tituluoti save grafu neturėjo. Nepaisydama jo paslaptingos praeities, aukštuomenė vyriškį drąsiai įsileisdavo į savo aplinką ir nebuvo keista, nes keliauti inkognito tais laikais buvo labai madinga.

2. Grafas de Saint-Germainas apibūdinamas kaip vidutinio ūgio, 40–50 metų, proporcingai sudėtas, aristokratiškos išvaizdos, pavydėtino intelekto, malonių veido bruožų vyriškis, kurio patrauklus žvilgsnis žavėjo visus, pažvelgusius jam į akis. Jis buvo puikus oratorius, net Casanova, mėgęs gražbyliauti, jo klausėsi išsižiojęs. Šis paslaptingas žmogus turėjo lakią vaizduotę, buvo talentingas, bet vienišas. Jis domėjosi medicina, puikiai išmanė gydomąsias žoleles ir augalus. Manyta, kad jis išrado vaistus, kuriuos nuolat vartodamas stiprino sveikatą ir ilgino gyvenimą. Jį išvydusios alpdavo visos damos, tačiau intymesnių santykių su moterimis grafas neužmegzdavo. Grafas nepriekaištingai kalbėjo mažiausiai dvylika kalbų, todėl kad ir kur atsidurdavo, būdavo laikomas vietiniu gyventoju.

3. Jis puikiai grojo įvairiais muzikos instrumentais – arfa, gitara, smuiku, parašė kelias nedideles operas ir muzikines pjeses, mėgo tapyti, buvo išradęs spindinčius dažus, todėl jo paveikslai švytėdavo tamsoje. Tikroji grafo de Saint-Germaino aistra buvo istorija. Jo pasakojimai apie valdovus atrodė tikroviški, todėl niekas neabejojo, jog šis žmogus dalyvavo įvykiuose, apie kuriuos pasakojo. Jis pats to niekada nepaneigė ir nepatvirtino.

Ši paslaptinga asmenybė ypač dažnai svečiuodavosi Prancūzijos karaliaus Louiso XV, kuris  labai vertino grafo de Saint-Germaino alchemijos žinias, rūmuose. Karalius maloniai klausydavosi jo pasakojimų apie keliones po Aziją ir Afriką, apie Rusijos, Turkijos ir Austrijos dvarus. Louisas XV juo labai pasitikėjo ir siųsdavo vesti derybų. Prancūzijos archyvai saugo liudijimus, jog anų laikų anglų, prancūzų ir olandų politiniai veikėjai pripažino grafo autoritetą daugelyje sričių.

4. Grafas visiškai nepriminė tuo metu Europą užplūdusių avantiūristų – jam netrūko pinigų, gyveno prabangiai, turėjo neabejotiną silpnybę brangakmeniams – jais puošdavo savo apdarus. Su savimi jis visada nešiojosi nedidelę dėžutę, prikimštą neregėto grožio brangenybių (tai galėjo būti ir meistriškos kopijos), kurią noriai demonstruodavo. Apie grafo pajamų šaltinį niekas nežinojo, greičiausiai jis pinigų gaudavo iš karaliaus Louiso XV iždo. Būtent jis įkurdino grafą de Saint-Germainą savo rūmuose, davė jam laboratoriją ir leido užsiimti alchemijos darbais. Kitu jo pajamų šaltiniu galėjo būti diplomatiniai žygiai. Tikėtina, kad grafas buvo šnipas ir jo paslaugų reikėjo daugeliui Europos galingųjų.

5. Nuostabiausia buvo tai, kad grafas de Saint-Germainas atrodė nesenstantis. Žmonės kalbėjo, kad jis atrado jaunystės eliksyrą. Sklandė gandai, kad grafo amžius – 500 metų! Daugelis senyvo amžiaus aristokratų, išvydę grafą, netekdavo žado. Jiems atrodė, kad šį žmogų matė anksčiau – vaikystėje, jaunystėje, o jis per tiek metų visiškai nepasikeitė. Grafas prasitardavo, kad jam tekę bendrauti su senovės filosofais ir valdovais, kartais jam išsprūsdavo ir tokia frazė: „Kartą mano draugas Gaius Julius Caesaris pasakė...“ Grafo de Saint-Germaino tarnas, paklaustas, ar iš tiesų grafas buvo susitikęs su Gaiumi Juliumi Caesariu, atsakydavo: „Atleiskite, bet aš grafui tarnauju tik tris šimtmečius“.

6. Paslaptingasis grafas de Saint-Germainas buvo perpratęs chemijos paslaptis, žinojo cheminių medžiagų savybes. Žmonės šnabždėjosi, kad jis moka išauginti brangakmenius, tačiau pats grafas teigė galįs tik juos „gydyti“ – pašalinti dėmes ir įtrūkimus. Kartą jis iš karaliaus Louiso XV paėmė didžiulį įtrūkusį deimantą, o po kelių dienų grąžino jį visiškai sveiką. Gali būti, kad grafas, norėdamas įsiteikti karaliui, akmenį pakeitė kitu. Tačiau tokį triuką jis pakartojo kelis kartus ir skirtingiems žmonėms, todėl vargu, ar grafas jiems galėjo dovanoti vis naujus deimantus.
Grafas de Saint-Germainas ne tik stebino aristokratiją jaunystės eliksyrais, brangakmeniais ir žygdarbiais, bet ir norėjo atkreipti jos dėmesį į kur kas rimtesnius dalykus – bandė įspėti apie Prancūzijos finansų krizę, revoliuciją ir karališkosios šeimos mirtį ant ešafoto. Tačiau juo niekas nepatikėjo.

Mistikai manė, kad grafas yra vienas paskutinių Tamplierių ordino vadų, jis turi akmenį, galintį parodyti ateities įvykius. Esą karalius Louisas XV neteko sąmonės, kai šis akmuo parodė baisią jo anūko mirtį ant ešafoto.

7. Grafas de Saint-Germainas paliko pėdsaką ir rusų istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai įrodinėja, kad jis dalyvavo įvykiuose į valdžią ateinant Jekaterinai II. Keisčiausia, kad apie tai neužsimena nė vienas tuos įvykius aprašinėjęs amžininkas. Užtat abejonių nekyla, kad Aleksandrą Puškiną parašyti kūrinį „Pikų dama“ įkvėpė būtent grafas de Saint-Germainas. Kunigaikštienei Natalijai Golycinai, prasilošusiai iki paskutinio skatiko, grafas atskleidė trijų kortų paslaptį ir moteris atsilošė su kaupu. A. Puškinas, dažnai svečiuodamasis Golycinų namuose, sužinojo šią paslaptį, o N. Golycina tapo jo kūrinyje aprašytos senosios grafienės prototipu.

8. Grafo mirtį taip pat gaubia paslaptis. Greičiausiai tai buvo mirties imitacija, nes jo kapo su kūnu niekas niekada taip ir nerado. Yra duomenų, kad jis dalyvavo 1785 m. vykusiame masonų susirinkime, jį matė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, o paskutinį kartą – 1939 m. Paryžiuje. Kas žino, gal vienas paslaptingiausių žmonių istorijoje vis dar klajoja po pasaulį prisidengęs įvairiausiais vardais?