Paslaptingos moters portretas

PAGRINDINIAI ŠTRICHAI

Paslaptingos moterys traukia ne bet kokius vyrus. Jomis susidomi tik protingi ir drąsūs, šiek tiek avantiūristiški ir pasitikintys savimi. Tie patys, kurie drįsta eiti nepramintais takais, vertina atšiaurios gamtos grožį ir nesigundo lengvai pasiekiamais rezultatais. Ne viena norėtume tokį sutikti. Ne viena ryžtumės dėl tokio įsliuogti į paslaptingos moters amplua. Tik ar tai paprasta? Ar išvis įmanoma? O jeigu ir įmanoma, ar nekainuos mums pernelyg brangiai?

Paslaptinga moteris išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad nekalba apie save. Ji nesidalija su bendradarbėmis įspūdžiais iš vakarėlio, nepasakoja nuostabių blynelių recepto ir nesiskundžia, kaip ilgai jos brangiausiasis nepakabina svetainėje paveikslo. Visa tai, iš ko moterys gali sukurti tris valandas trunkantį pokalbį „apie nieką“, jai svetima. Paklausta ji gali pasakyti savo nuomonę, tačiau niekada neaiškins, kodėl galvoja taip, o ne kitaip, nedėstys, kas privertė pasielgti vienaip ar kitaip.

O štai kitos moteriškaitės apie savo drauges (kaip ir šios apie jas) žino viską: kaip gyvena Linos Sargiukas, kaip tingu vakar buvo Onai skalbti užuolaidas, kaip šįryt Rasa pavėlavo į autobusą, o Violeta pametė bato kulną... Apie mažus vaikus neverta nė užsiminti – kiekvienas naujas dantukas, kiekvienas išmoktas eilėraštukas su draugėmis apkalbamas kelis kartus ir iš įvairiausių perspektyvų.

Paslaptinga moteris išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad nekalba apie save.

Paprastai tariant, mes, žemiškos moterys, čiauškame apie viską, ką tik įmanoma išreikšti žodžiais. Tuo tarpu paslaptinga moteris net ir tuomet, kai jos gyvenime nutinka šis tas itin svarbaus, apie ką nutylėti neįmanoma (pavyzdžiui, vestuvės ar artimo žmogaus mirtis), informuoja aplinkinius vos keliais šykščiais sakiniais. Niekas nežino nei jos meilės, nei sielvarto istorijų. Gal tokių nė nebuvo?

Mes dalijamės su aplinkiniais ir įvykiais, ir jausmais. Pastarieji nebūtinai įvardijami, tačiau kiti žmonės mūsų pyktį, liūdesį ar džiaugsmą gali nuspėti iš balso, veido išraiškos, kalbos manieros, kūno judesių ir daugybės kitų dalykų. Žinoma, jei norėtume, galėtume jausmus nuslėpti, bet dažniausiai to nedarome.

Tuo tarpu paslaptinga moteris informuoja tik apie kai kuriuos įvykius, ir tik tuos žmones, kurie tą žinoti privalo: pavyzdžiui, apie jos skrandžio opą žino tik šeimos gydytojas, tikrąją plaukų spalvą nujaučia tik kirpėjas, o apie tai, kad susirgo jos jauniausias sūnus, pranešta tik viršininkui, kurio ji prašė kelių laisvų dienų. Paslaptinga moteris savo jausmų beveik niekada neišduoda. Dėl to aplinkiniams atrodo neperprantama – net tie, kurie bendrauja keletą metų, nesijaučia ją pažįstą. Paprastai mes sakome, kad pažįstame žmogų, kai žinome ar bent nujaučiame, kaip jis pasielgs vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Paslaptingos moters elgesio nuspėti neįmanoma, nes niekam nežinomi to elgesio motyvai.

Beje, paslaptinga moteris – nebūtinai tylenė. Ji gali kalbėti daug, pasakoti žaismingai ir įdomiai, tačiau visi jos sakiniai bus apie bet ką: politiką, kiną, garsenybes, knygas, – tik ne apie ją pačią. Dalydamasi įspūdžiais apie spektaklį ji gali pasinerti į turinio detales, spalvingas dekoracijas, minėti pikantiškus režisieriaus biografijos faktus, tačiau niekada neištars: „Ėjau ten su Antanu, jis toks galantiškas...“

Tai tik papildo paslaptingos moters portretą: ji protinga ir išsilavinusi, turi aštrų intelektą ir originaliai mąsto. Jei tokia nebūtų, atrodytų ne intriguojanti dama, o nuobodi persona, nesugebanti net sakinio suregzti.

Jeigu jūs nieko apie save nepasakojate todėl, kad tiesiog neturite ką pasakyti – na, nieko naujo ar įdomaus jūsų gyvenime nevyksta, ir tiek, – dar nereiškia, kad galite laikyti save paslaptinga moterimi. Šioji žino daug, ir yra neką mažiau išgyvenusi bei patyrusi. Nesvarbu, kad apie savo nuotykius ir skausmus netarška kiekvienam sutiktam, – praeitis nuspalvina jos žvilgsnį, eiseną, nuotaiką, gestus, balsą. Ir labai intriguoja, juk taip norisi suprasti, kokie gyvenimo įvykiai padarė ją tokią, kokia yra dabar.

Tai atskleidžia dar vieną portreto detalę: paprasta „-niolikinė“ mergaičiukė negali laikyti savęs paslaptinga moterimi, nes tiesiog neturi ką slėpti. Nebent jos gyvenime buvo daug skaudžių ar ypatingų įvykių. Tačiau vien to nepakanka. Dar reikia gebėti mokytis iš savo patyrimo ir įgyti išminties, kuri yra būtinas paslaptingos moters charakterio bruožas. O išminties ir jaunystės derinukas, pripažinkite, labai retas atvejis.

NEROŽINIS FONAS

Paslaptingos moterys irgi ne visos vienodos. Vienos gali būti atviros, tik renkasi su kuo ir kaip – vyrai ar draugės niekada nepatikėtų, kad yra priežasčių laikyti jas „paslaptingomis“. Ir jos, matyt, elgiasi protingai, nes nei jų priešai, nei plepūs bendradarbiai, nei šiaip smalsuoliai nieko apie jas nežino. Dėl to negali nei įskaudinti, nei kitaip pakenkti.
Kitos net labai norėdamos nesugebėtų atverti savo širdies, kad ir koks artimas ar mylintis žmogus būtų šalia. Kodėl? Sunku pasakyti. Gal už atvirumą jau skaudžiai nubaudė pats gyvenimas, gal jos nesijaučia vertinamos ir mylimos, kad kitam užkrautų savo problemas. Bet kokiu atveju jų gyvenimas ne rožėmis klotas. Ir visai ne toks romantiškas, kaip atrodo.

Pirmiausia, paslaptinga moteris labai vieniša. Ar jai dėl to skauda, ar ne – kitas klausimas. Pavyzdžiui, mes pasijuntame šiek tiek vienišos net ir tuomet, kai turime vieną vienintelę paslaptį, kurios negalime niekam papasakoti. To pakanka, kad jaustumės nesuprastos, neišgirstos, liūdnos. Paslaptingos moters visas gyvenimas – didelė paslaptis. Galbūt ji turi draugę, kuriai ryžtasi atverti širdies kerteles, – tuomet puiku. Jeigu ne, – tikrai nėra ko pavydėti, nes jai tenka vienai išgyventi ir skausmą, ir džiaugsmą. Dėl to kalti ne kiti žmonės, o ji pati. Nes tai ji nesidalija savo jausmais su kitais, ji jiems nieko apie save nepasakoja.

Paslaptinga moteris labai vieniša. Ar jai dėl to skauda, ar ne – kitas klausimas.

Bet kokie santykiai yra didėjančio atvirumo mainai: tu man ką nors papasakoji, ir aš tau kai ką apie save išduodu. Kuo toliau, tuo daugiau vienas apie kitą sužinome, tuo artimesni tampame. Paslaptinga moteris nesivelia į atvirumo žaidimą: jūs jai atveriate širdį išklodama nelaimingos meilės ir skausmo istoriją, o ji atpasakoja perskaitytą knygos recenziją ar matytą filmą. Galiausiai ateina laikas, kai suvokiate: tiek daug kalbėjotės, o nieko apie ją nežinote. Užtat ji apie jus žino viską. Pripažinkite – truputį nejauku. Gal net pavojinga. Todėl dauguma žmonių priima paslaptingos moters siūlomas žaidimo taisykles: kalbėti apie viską, tik ne apie save.

Dar vienas dalykas, nuolat lydintis paslaptingą moterį, – aplinkinių požiūris. Žmonės ja nepasitiki ir jos privengia. Gal net bijo. O kitos moterys dar ir pavydi, ypač priešingos lyties atstovų dėmesio. Kadangi ji pati nėra atvira, aplinkiniai taip pat negali elgtis laisvai: kalbėti ką nori, šokinėti iš džiaugsmo ar apsipilti skausmo ašaromis. Ne, paslaptinga moteris nėra bjauri ar beširdė; ji puikiai supranta kitų jausmus bei nuotaikas. Tačiau, sutikite, sunkoka atverti širdį tai, apie kurią ničnieko nežinote. Kas, kad ji galbūt ir supras jus geriau už psichoterapeutą, – jos pačios vis tiek neperprasite.

TRAUKOS DĖSNIS

Kuo gi paslaptinga moteris taip traukia vyrus? Ogi tuo, kad vargšeliai ničnieko apie ją nenutuokia, išskyrus tai, kas akivaizdu: išvaizda, apranga, judesiai ir galbūt amžius, kurį šiais kosmetikos triumfo laikais labai sunku tiksliai atspėti. Klausimas kiek kitoks: kodėl nežinomybė taip vilioja? Kodėl vyrai mieliau renkasi moterį, apie kurią nieko nežino, nei savo kaimynę, kurios puiki figūra, gera širdis ir skvarbus protas kaip ant delno nuo pat ankstyvos vaikystės?

Sakysite, kaimynė – kad ir „Mis Lietuva“ – nuobodu. Gal ir taip. Bet juk šiuo atveju tiek mažai rizikos – galėtum būti tikras, kad tikrai rasi tai, ko ieškojai. Tačiau vyrai renkasi paslaptingą avantiūrą. Ką gi jie ten randa?

Remiantis C.G.Jungu, kiekvieno vyro pasąmonėje gyvena „vidinė moteris“ – Anima (lygiai taip pat kiekvienos moters psichikoje yra įsikūręs archetipinis vyras – Animus). Paprastai tariant, Anima – tai visa, kas vyro pasaulyje yra moteriška: jausmai, sentimentalumas, nuotaikos, iracionalūs ir spontaniški poelgiai. Didžiausią įtaką Animos formavimuisi turi, kaip ir galima įtarti, motina bei santykiai su ja. Vėliau santykių su motina modelį vyras perkelia į romantiškus santykius su moterimis (pavyzdžiui, jei mama sūnų per daug globojo ir lepino, suaugęs jis gali būti priklausomas nuo moterų). Kaip tik Anima ir lemia vyro santykius su priešinga lytimi.

Kiekvienoje sutiktoje moteryje vyras nesąmoningai ieško savo Animos atspindžio. Kuo labiau sutikta dama atitinka šį vyro pasąmonėje glūdintį pirmavaizdį, tuo didesnė tikimybė, kad ją pamils. Paprastai visas dėl nežinojimo atsiradusias spragas vyras užpildo lūkesčiais, fantazijomis bei įsivaizdavimais, kuriuos diktuoja psichikoje glūdinti Anima. Pavyzdžiui, jis nežino, kaip naujoji pažįstama elgtųsi lovoje, tačiau įsivaizduoja, kad ji puiki meilužė (žinoma, jeigu jam tai svarbu). O gal yra tikras, kad ji bus švelni motina ir ištikima žmona.

Kuo mažiau vyras žino apie moterį, tuo daugiau įsivaizduojamų savybių jai suteikia. Ir ne bet kokių, o tų, kurios jam patraukliausios.

Kuo mažiau vyras žino apie moterį, tuo daugiau įsivaizduojamų savybių jai suteikia (ir ne bet kokių, o tų, kurios jam patraukliausios). Taip moteris, „turinti“ šiuos charakterio bruožus, pasidaro labai artima. Tampa tąja vienintele, dėl kurios negaila atsisakyti visko. Nereikia nė sakyti, kad daugiausia galimybių turi paslaptinga moteris, nes kiekvienas ją mato tokią, kokią nori matyti. Todėl taip maga ją pavergti.

Ar ji laiminga, šitaip žavėdama vyrus? Taip, jeigu tenkina trumpalaikiai ir paviršutiniški santykiai. Animos išprovokuoti vyro jausmai gali būti labai stiprūs, tačiau būtent šiuo atveju nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Be to, jis myli ne realią moterį, o savo fantaziją apie ją. Taip prasideda beveik visi meilės romanai: jis mažai žino apie ją, ji – apie jį. Kuo toliau, tuo geriau pažindami vienas apie kitą, jie artėja prie tikrojo Aš-Tu ryšio, kuriame jau dalyvauja ne fantazijos, o asmenybės.

Vyrui, pamilusiam paslaptingą moterį, kyla didžiausias pavojus nusivilti, nes tikrovė, kurią jam galų gale pavyks atskleisti, gali būti labai toli nuo fantazijos, kurią jis mylėjo. Jis užvers duris nusivylęs, o ji pasiliks dar vienišesnė nei iki šiol. Ir dar kartą patvirtins seną, jau į kraują įaugusią gyvenimo tiesą: „Nieko nepasakok apie save žmonėms. Skaudės“. Tik, deja, nepagalvos, kad atvirumas – tiesiausias kelias į tikrąją meilę. Galbūt ir paslaptingumas kada nors į ją atves, tik prieš tai reikės ne vieną kilometrą nukeliauti klystkeliais.

Todėl jei norite būti paslaptinga moteris, – būkite. Bet tik ne su tais, kurie nusipelno nuoširdžios draugystės ir meilės. Kitaip rizikuojate dėl intriguojančio amplua prarasti tai, kas, anot A. de Saint-Exupery, gyvenime svarbiausia – žmogaus ryšį su žmogum.