„Žydintys lotosai Lietuvoje? Taip, tai įmanoma. Kad įsitikinčiau ir pamatyčiau savo šiltnamyje lotoso žiedą, man prireikė beveik penkerių metų. Bet apie viską nuosekliai ir nuo pradžių…“ – apie savo patirtį auginant egzotiškuosius lotosus pasakojimą pradeda žinomas augalų mylėtojas bei augintojas Jogaila Mackevičius.
2008-aisiais, užsisakęs sėklas, sėkmingai jas sudaiginęs, per keletą metų išsiauginau suaugėlių. Tačiau jie nežydėjo, o vieną žiemą neperžiemojo. Teko vėl pradėti viską nuo pradžių: užsisakyti sėklų, šlifuoti jų kevalą, sėti. Sėjinukai auga sėkmingai. Bet pirmaisiais metais jie retai kada sužydi.
Taigi, nutariau paspartinti procesą – pasiieškoti jau paaugusių. Žinoma, logiška jų ieškoti pas artimiausius kaimynus, gyvenančius panašiomis klimatinėmis sąlygomis. Deja, kaimyninių šalių internetinėse parduotuvėse lotosų šakniastiebių rasti nepavyko, ir artimiausias juos parduodantis ūkis buvo Vokietijoje. Ilgai nesvarstęs, užsisakiau.
Šankiastiebiai atkeliavo sveiki, neapdžiuvę, nepapuvę.
Anksčiau baiminausi siųstis vien todėl, kad literatūroje radau informaciją apie tai, jog lotosų šakniastiebių pumpurai labai gležni ir lengvai nulūžta, o šoninių miegančių pumpurų jie neturi. Tad nesėkmingo siuntimo atveju visas šakniastiebis, likęs be augimo taško, tiesiog supūtų.
Išpakavus siuntinį, sodinimo nereikia atidėlioti. Lotosai sodinami į trąšią lengvą žemę. Netinka rūpus smėlis, žvyras ar sunkus molis. Netinka ir durpių priemaišos ar žemė su nespėjusiomis supūti organinėmis dalelėmis, lengvesnėmis už vandenį. Geriausia lotosus sodinti į lengvą trąšų priemolį.
Dar reiktų prisiminti, kad auginti šiuos augalus reikia tik apvaliose talpose. Lotosų šakniastiebiai blogai auga kampuotuose induose, į kurį kampą įspraustas augantis pumpuras nesugeba išsisukti ir dažniausiai nupūna.
Taigi, 40-50 litrų plastikinė statinaitė – kaip tik. Pripilame ne mažiau 10 cm žemės, sudrėkiname ją iki purvo konsistencijos. Palaukime, kol žemė „išsiburbuliuos“ – išeis visas joje susikaupęs oras. Šio proceso pagreitinti maišant žemę su vandeniu nebūtina.
Prieš sodinimą galima visą talpą užpildyti vandeniu arba sodinti pripylus vos keletą centimetrų vandens virš substrato, o jau po pasodinimo viską atsargiai užpildyti vandeniu.
Lotoso šakniastiebiai dažniausiai sunkesni už vandenį ir patys skęsta. Juos belieka padėti ant dugno arba šiek tiek įspausti į substratą.
Pasodinus, jei tai nebuvo iškart padaryta, labai atsargiai, lengva srovele užpildome talpą šiltu vandeniu. Optimali lotosų augimo temperatūra +24-28 °C. Tokios temperatūros vanduo ir turėtų būti jų aktyvios vegetacijos metu. Žinoma, nakčia ji gali trumpam nukristi nors ir dešimčia laipsnių, lotosai tokius svyravimus nesunkiai pakenčia.
Pasodinus reikia atminti, kad tol, kol lotoso šakniastiebis nepradės aktyviai augti, iš trąšios žemės išsiplovusios maisto medžiagos sąlygoja masinį dumblių augimą. Paprastai dumbliai susikaupia vandens paviršiuje. Juos nesunku pašalinti nuplaunant šilto vandens srove pro indo kraštą. Antram-trečiam lapui pasirodžius vandens paviršiuje, lotosas užima visą jam skirtą erdvę ir sunaudoja visas maisto medžiagas. Dumbliams nieko nebelieka.
Lotosai – labai imli maisto medžiagoms kultūra, jų trūkumą iškart parodanti pakitusiais lapais. Trūkstant geležies, iškart pasireiškia chlorozė, mikroelementų – lapų deformacijos, azoto (jis lotosams pats svarbiausias) – lapų pageltimas. Kad ir kokią trąšią žemę pasirinktumėme, neretai lotosus tenka tręšti papildomai vandens augalams skirtomis trąšų tabletėmis. Bet apie trąšas ir maisto medžiagas – kitą kartą.
► Taigi, pradžioje lotosas auginasi vandens paviršiuje plūduriuojančius lapus (povandeninių lapų, skirtingai nuo vandens lelijų, lotosai neturi).
► Po to ima augti oriniai, virš vandens paviršiaus iškilę lapai. Ir tik tada, jei jums pasiseks, iš vandens išnyra žiedinis pumpuras.
► Kasdien jis auga, didėja, „pučiasi“.
► Kol vieną dieną… pražysta. Pasakiškai kvepėdamas ir kasdieną vis kitoks.
► Augantis pumpuras ir pirmos dienos žiedas.
► Kitą dieną žiedas sutinka jau pasikeitęs.
Taigi, trumpai - esminiai lotosų auginimo aspektai:
1. Geriausia temperatūra +24-28C. Trumpalaikį nakties atšalimą net iki +10C iškenčia net žydintys augalai, svarbu, kad tas atšalimas neužsitęstų.
2. Lotosams saulės niekada nebus per daug, o per mažai mūsų krašte tikrai būna, ypač pavasarį ir rudeniop.
3. Geriausias dirvožemis trąšus ir lengvas, geriausia priesmėlis. Jie negali pakęsti jokio stambesnio žvyro, aštrių dalelių, stiklo šukių, didelių akmenų, nemėgsta kieto molio. Iškart susižeidžia šakniastiebį ir ima pūti.
4. Indas tik apvalus. „Įvarytas į kampą“, augantis šakniastiebis nupūna.
5. Tai – „ėdrūs“ augalai. Juos būtina papildomai tręšti augimo metu. Kas savaitę į dirvožemį įkišu po trąšų akvariuminiams augalams tabletę.
6. Artėjant žiemai, jie turi natūraliai „nušalti“ (ir tai atsitinka, dar esant kelių laipsnių pliusinei temperatūrai). Tada nešami į vėsų rūsį. Nelabai galiu tiksliai pasakyt, kokia jiems ten temperatūra geriausia. Skirtingomis žiemomis pas mane laikėsi skirtingos stabiliai vėsios temperatūros. +10-12 - gerai, +4-6 gerai, prie +2 neperžiemojo. Žiema ir yra mūsų krašte „ta bėda“, kuri visą metų darbą paverčia niekais. Ji per ilga, o dirbtinai sudaryti „lotosų vasaros sąlygas“ brangu vien dėl to, kad apšvietimas turi būti akinamai stiprus.
Tekstas Jogailos Mackevičiaus