Pauliaus ir Indrės Skučų balanso receptas rudeniui: ką šeima daro, kai darbai ir pareigos ima semti akis?

Žurnalistas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Paulius Skučas atvirauja, kad kasdienybės karuselėje kartais taip užsisuka, jog stabtelėti būna sudėtinga.

„Mano karjera daugiausia susijusi su savęs išdalijimu kitiems – savo energijos, minčių, idėjų, kalbos atidavimu. Anksčiau dirbau televizijos, radijo laidų, o dabar daug metų – renginių vedėju, tad labai daug savęs išdaliju, atgal negaudamas tiek pat. Tai normalu, nes toks darbo pobūdis. Privalau padaryti taip, kad kitam būtų gerai – nesvarbu, kokia kaina. Nenuostabu, kad kartais jaučiuosi visiškai emociškai išsieikvojęs“, – prisipažįsta jis.

O juk šalia darbų dar yra ir šeima, kur reikia „persijungti“ ir susikoncentruoti jau į visai kitokius iššūkius. Paulius neslepia: kartais atrodo, kad vidiniai ištekliai išsenka maksimaliai, tai atsiliepia ir gyvenimo kokybei.

Jam antrina žmona Indrė. „Po vasaros į rudenį įšokome kaip į greitąjį traukinį, kur „sustok“ ar „palauk“ nėra, – šypteli. – Šis ruduo mums ypatingas: dukra, baigusi pradinę mokyklą, išėjo mokytis į progimnaziją, atrado naują pomėgį – jodinėti. Visa tai mums – nauji maršrutai, nauji grafikai, teko perorientuoti visą šeimos logistiką, priderinti prie savo darbų. O štai Pauliui, regis, vasaros sezonas nespėjo baigtis, o jau įsibėgėjo rudens – jis net neturėjo kada stabtelėti ir atsikvėpti, lekia toliau...“

Ruduo visu savo gražumu ir... tempu

I.Skučienė pasakoja, kad nors jos pačios vasara buvo lėtesnė, ruduo iškart padiktavo kur kas intensyvesnį tempą.

„Iš tiesų man visai patinka, tačiau taip bėgant labai lengva išsibarstyti į visas puses. O labiausiai gaila, kad lieka labai nedaug laiko pabūti visiems kartu. Visi su savo reikalais išsibarstę, grafikai į priekį sudėlioti, tad ištaikyti galimybių, kad visi šeimos nariai vienu metu būtų laisvi, pavyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi“, – prisipažįsta ji, savo šeimos paveikslu iliustruodama ne vienos didmiestyje gyvenančios šeimos kasdienybę.

„Nuo vasaros planuojame kartu išvykti atostogų, bet vis kas nors sutrukdo: datos netinka, naujų darbų atsiranda... O jau norisi poilsio, tiek fizinio, tiek emocinio“, – priduria.

Šeima pasakoja, kad tokią būseną reikia mokėti pastebėti, nes ilgai ignoruojant gali prasidėti rimtesnės problemos. O juk šiuolaikiniam žmogui taip sunku rasti laiko atsikvėpti ir pasilepinti... Skučai džiaugiasi, kad jų šeima rado sau patogų kompromisą.

„Visa laimė, kad laviruodami tarp pareigų ir poilsio atradome tarpinį variantą – vykstame savaitgaliui į sanatoriją. Viskas paprasta, nereikia ypatingo planavimo, o ir neatima daug laiko. Ten pailsi ir kūnas, ir siela: einame į procedūras, ilsimės nuo įprastos rutinos, nuo buities. Galų gale pabūname visi kartu. Sykį sutikome draugų – tuomet laikas buvo išvis fantastiškas!“ – šypsosi Indrė.

„Beje, tai taip pat puiki galimybė išgelbėti savo vaiką nuo ekrano, o kartu, nemeluokime, ir save patį – sanatorijoje yra tiek veiklų ir prasmingo buvimo, kad natūraliai nesinori leisti laiko su telefonu. Matyti, kad ir vaikas mėgaujasi tomis valandomis kartu, yra didžiausia laimė“, – priduria P. Skučas.

Kelios dienos įkvepia mėnesiams

Paulius ir Indrė Skučai pasakoja, kad pajutę, jog kasdienybės pareigos įsuko į nesibaigiančią skubėjimo karuselę, trumpam spaudžia „Stop“ mygtuką ir leidžia sau atsikvėpti.

„Kartais visai nereikia niekur skristi – užtenka su šeima porai dienų pabėgti, pavyzdžiui, į sanatoriją Druskininkuose arba Birštone, ir, žiūrėk, grįžtame jau kitokie“, – sutartinai sako jie.

Apie dešimt metų Paulius su šeima ir tėvais atsipūsti vykdavo į Druskininkų „Eglės sanatoriją“ – tradicija atsirado natūraliai, mat Skučai netoli kurorto turi sodybą.

„Būnant taip arti Druskininkų, būtų nuodėmė į juos nenuvažiuoti. Pasivaikščiodavome po miestelį ir kartu nuvykdavome į „Eglės sanatoriją“. Šiame baseine mūsų dukra išmoko plaukti. Dabar vanduo yra visiškai jos stichija, jame jaučiasi puikiai ir išlipti nebenori“, – sako P.Skučas. Aišku, tasai dešimtmetės noras būti labiau po vandeniu, negu virš jo, jam, kaip tėčiui, kelia ir baimių, tačiau jis supranta, kad svarbiausia – saugi aplinka ir priežiūra.

„Su vandeniu draugauti reikia, mokėti plaukti – irgi, nes esu pats matęs situaciją, kai mergaitė vos nenuskendo jūroje, bet išsilaikė virš vandens, kol sulaukė pagalbos, būtent todėl, kad tai mokėjo. Tad nors ir baisu man žiūrėti, kaip dukra nuolat nardo, suprantu, kad tai – geri įgūdžiai“, – šypteli.

Pabėgimai – dovana visai šeimai

Vyras pasakoja, kad jam atsipalaiduoti padeda vaikščiojimas, buvimas gamtoje, plaukiojimas baseine ar ramybės minutės pirtyje. „Jeigu baseine dar galima kokią mankštą padaryti – išvis pasaka“, – juokiasi. Ir tikina, kad pabėgimas savaitgaliui į kurortą kartais išties daro stebuklus.

„Manau, kad tie trumpi pabėgimai yra dovana sau, šeimai. Pakeiti aplinką, pasivaikščiojimo taką – tiek užtenka, kad galvoje prasidėtų kitokio proceso pajautimas, o tai natūraliai žmogui duoda signalą, kad vyksta kažkas naujo, neįprasto. Tai pažadina smalsumą, pojūčius, pradedi ieškoti ir pastebėti naujų spalvų“, – sako jis.

Paulius pasakoja, kad, visą savaitę bėgant ir derinant pareigas, vien tai, kad atsikėlus nereikia sukti galvos dėl pusryčių, jau yra dovana sau: „Kartais tik tiek ir tereikia, o jau pajunti, kad laiką leidi kitaip, palikęs kasdienius rūpesčius, planavimus ir skubėjimą kažkur ten, Vilniuje. Paprastai tariant, gali tiesiog „atsijungti“. O štai su tuo „atsijungimu“ prasideda dar kiti dalykai: spėji pagalvoti apie save, kaip jautiesi, kas vyksta tavo kūne, ką tau skauda, kas tave džiugina, ko norėtum ar, atvirkščiai, tikrai nenorėtum. Toks pabėgimas suteikia galimybę be sąžinės graužaties sėdėti sanatorijos balkone ir skaityti knygą – juk namie retas kuris leidžiame sau tokią prabangą kada tik užsimanome.“

Miegas, patogi lova, skanus maistas, procedūrų pasirinkimo galimybė – šie, anot Skučų, paprasti dalykai „perkrauna“ kūną bei mintis ir visada išeina į naudą šeimai.

„Vaikams labai sveika matyti atsipalaidavusius tėvus – juk įprastai darbo dieną vaizdas būna kitoks. Vaikai irgi išmoksta kokybiškai ilsėtis, pajusti pusiausvyrą tarp poilsio ir pareigų. Vien tas ėjimas su chalatu per koridorius suteikia poilsio pojūtį. Mes sykį taip atsipalaidavome, buvome toje akimirkoje, bendravome, kad netyčia net praleidome numatytas procedūras, – juokiasi P. Skučas. – Matyt, čia ir yra ta sanatorijos magija, nes namuose juk tikrai galvotum, ką padaryti, ką sutvarkyti. O čia – išgyveni akimirką ir leidi sau tiesiog būti.“