Žmonės taip priprato prie tavo žemaitiškų istorijų, kad buvo šokiruoti, kai balandžio 1-ąją pranešei, jog pradedi kalbėti bendrine lietuvių kalba.
Kažkas sakė, kad klausantis to mano pareiškimo ausys verkė... Vėliau prie video pavadinimo skliausteliuose net pridėjau, kad tai – balandžio 1-osios pokštas, nes per daug žmonių patikėjo, kad tai rimti mano ketinimai.
Manau, žemaičių tarmė – vienas didžiausių mano išskirtinumų. Nepamenu, kad prieš mane kas nors socialinių tinklų turinį būtų taip kūręs, o dabar žemaitukų atsiradę tikrai daug. Nesinorėtų, kad tarmę nuvalkiotų... Taip pat žmonėms smalsu ir keista, kaip galima turėti tiek laisvo laiko nesąmonėms daryti: žiūri ir stebisi, kaip jis gali sau tai leisti?! Traukia ir netikėtumo faktorius – kad neaišku, kur važiuosiu, kas manęs toliau laukia. Sekėjams imponuoja, kad keliauju vienas, nes tam ryžtųsi tikrai ne visi. Nepamirštu, kad žiūrėdami tuos mano viduosikus žmonės turi nustebti.
Kaip tapai šimtus tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose, „YouTube“ kanale turinčiu keliautoju?
Mano karjera prasidėjo anksčiau, nei Lietuvoje atsirado „YouTube“. Dar mokinys atsisėdęs prie stalo kurdavau pusantros minutės trukmės filmukus ir keldavau į lietuvišką vaizdo įrašų platformą „Videogaga“. Surinkęs daugiau laikų, tuo labai didžiuodavausi. Dabar norėčiau pamatyti tą savo kūrybą... Paskui iš porą metų vyresnio brolio Karolio nugvelbiau jo „YouTube“ paskyrą, nes pats nemokėjau susikurti.
Pakeičiau vardą – sakiau, dabar bus mano. Užsidarydavau savo kambaryje ir vlogindavau, bet ne žemaitiškai – bendrine kalba. Kūriau tuos filmukus, nes tikriausiai norėjau būti žinomas. Tačiau kai žmonės pradėjo atpažinti gatvėje, mokykloje, tai nepatiko – buvo gėda dėl kuriamo turinio. O dabar kartais net užsidedu kapišoną, kad tik mažiau dėmesio sulaukčiau...