Antrus metus iš eilės festivalis „Kino pavasaris“ vyks virtualiai – šią savaitę paskelbta jo data ir platformos, kuriose žiūrovai galės mėgautis išskirtiniais filmais iš viso pasaulio. Didžiausios kino šventės Lietuvoje direktorius Algirdas RAMAŠKA (37) man sako, kad ilgisi tos gyvybiškai svarbios magijos, kuri nutinka tik susitikus kino salėse. Kartu primena, kad būtent kinas gali mums padėti išgyventi šį sudėtingą laiką...
Ar per pastaruosius metus pavyko susitaikyti su tuščių kino salių jausmu ir skaitmeniniu pasauliu?
Dažnai sakau, kad gerų derybų baigtis turi tenkinti abi puses. Taip ir su kino festivaliu – ir žiūrovas, ir jo organizatoriai turi likti laimingi. Juk „Kino pavasarį“ rengiame ne tam, kad uždirbtume milijonus, o tam, kad sukurtume patirtis, pajustume žmonių emocijas. Netrukus vienoje konferencijoje skaitysiu pranešimą apie dvasinės sveikatos svarbą šiuo sudėtingu laiku, apie tai, kaip jaučiasi festivalio komanda, kurianti virtualų, o ne realų renginį.
Metus ruošiesi, tada dvi savaites trunka tavo darbo rezultatas ir virtualaus festivalio metu neapima įprasta euforija, kuri net fiziškai tvyro ore, kai po atidarymo ceremonijos susitinka žmonės, kupini adrenalino, dopamino. Tie momentai motyvuoja dirbti. Kai ta euforija nenutinka, žmonės lūžta... Panašiai dabar ir yra. Mes ieškome įvairių būdų, kaip visų pirma pasirūpinti „Kino pavasario“ komanda. Ji yra festivalio garantas, ji daro viską, kad tūkstančiai žmonių patirtų kino laimę.
Žiūrėdama į jūsų meno kūrinį iš ledo Vilniaus centre net fiziškai pajutau, kaip laukiu festivalio. Juk kinas – vienas iš tų gelbėjimosi plaustų, kai atrodo, kad siela baigia uždusti nuo įtampos...
Būtent! Man labai patiko Gintarės Masteikaitės mintis, kuria ji pasidalijo, kai iš karantino gniaužtų buvo paleistos bažnyčios. Žmonėms reikalingas tikėjimas, viltis, tam tikra rutina, kuri leidžia jaustis gyviems. Kai kam bažnyčia yra meno galerijos, teatrai, kino teatrai, koncertų salės. Vilties, šviesos spindulio visi ieško savaip. Meno kūrinys iš ledo man yra labai graži metafora – mums reikia to užšaldyto grožio, mes visi laukiame, kol jis atitirps...