Paviešintas paskutinis Ekvadore žuvusio dvasininko pamokslas: jo žodžiai tapo pranašiški
Ekvadoro Gvajakilio mieste tiesiogiai transliuotas šv. Mišias nutraukė sukrečianti tragedija. Šeštadienio vakarą dešimčių tikinčiųjų akyse ant 53-ejų katalikų dvasininko Patricio Alfredo Sánchezo Molinari netikėtai užkrito sunkus bažnyčios kryžius. Dvasininko gyvybės išgelbėti nepavyko.
Nelaimė įvyko spalio 17-osios vakarą Centrinio vikariato Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčioje.
Maždaug įpusėjus pamaldoms, kunigas kreipėsi į susirinkusiuosius pamokslu. Lemtingu sutapimu tapo tai, kad likus vos kelioms minutėms iki tragedijos dvasininkas kalbėjo būtent apie žemiškosios būties laikinumą ir mirtį.
Kaip praneša vietos leidinys „El Universo“, tėvas Patricio ragino parapijiečius nepasiklysti kasdieniuose rūpesčiuose dėl pinigų ar darbų, o branginti kiekvieną akimirką su artimaisiais ir Kūrėju.
„Vieną dieną visi čia esantys mirsime. Kartais laikas, kurį skiriame tam tikriems dalykams, nėra toks prasmingas, kaip laikas, praleistas su Dievu, – dvasininko žodžius cituoja „New York Post“. – Kokybiškas laikas, kurį skiriame Dievui, savo broliams ir seserims, sutuoktiniams, vaikams ir šeimai, yra pati prasmingiausia dovana.“
Vos baigus šią mintį, ant sienos kabojęs masyvus kryžius netikėtai pasviro į priekį ir krito tiesiai kunigui ant pakaušio.
Netrukus iš viešosios erdvės pašalintame transliacijos vaizdo įraše matyti, kaip bažnyčioje akimirksniu kilo panika: pasigirdo klyksmai, maldos ir desperatiški pagalbos šauksmai.
Nors medikai į įvykio vietą atskubėjo greitai, dvasininko sužalojimai buvo mirtini.
Pranešama, kad jo gyvybė užgeso praėjus kelioms valandoms; tikslios aplinkybės, ar mirtis ištiko bažnyčioje, ar pakeliui į gydymo įstaigą, kol kas tiriamos.
Kitą dieną vykusioje atminimo Eucharistijoje virš altoriaus kabojusio kryžiaus jau nebebuvo – ant plikos sienos liko tik jo kontūrai.
Apie netektį pranešusi parapija dvasininką palydėjo vilties žodžiais: „Mūsų mylimas kunigas iškeliavo į Tėvo namus, kad amžinai džiaugtųsi Jo artumu ir šlove.“
Po šios nelaimės socialinius tinklus užplūdo šimtai gedinčių parapijiečių žinučių. Bendruomenė tėvą Patricio prisimena kaip nepaprastai šviesų, nuolankų ir atsidavusį ganytoją: „Kunigas niekada nemiršta vienas – jis išeina nugyvenęs gyvenimą dėl kitų. Savo rankomis jis laimino, balsu atleido, o gyvenimu liudijo Evangeliją. Jis buvo vienas geriausių mūsų parapijos dvasininkų. Labai liūdna, kad teko atsisveikinti būtent taip, tačiau tik Dievas žino tikrąją šio kelio prasmę.“
