Pelėdos sutvirtinta draugystė: rankinių kūrėja pristatė riboto tiražo apyrankes
Jie susitiko atsitiktinai, tapo geriausiais draugais, o prieš kelerius metus pagauti azarto vienas kitam išpasakojo, kokius norėtų matyti save ateityje. Jie ilgai svajojo sukurti ka nors kartu ir šį rudenį tai padarė – pristatė minimalizmu dvelkiančias apyrankes, kurių pagrindiniu akcentu tapo pelėdžiukas. Nieko keisto – šis paukštis yra Kristinos Lisauskės įkurto prekės ženklo „Gėda Pelėda“ simbolis. Būtent savo bičiuliui menininkui Edvinui Busarovui ji patikėjo sukurti mažučius įsimintinus apyrankių akcentus, kurie jaukiai priglunda prie riešo ir mažomis sidabro akimis stebi pasauį.
Apie draugystę, savęs paieškas ir kūrybą su K.Lisauske ir E.Busarovu kalbėjomės vienoje sostinės Užupio lauko kavinėje. Čia pat tekančios Vilnelės čiurlenimą nuolat užgoždavo užkrečiantis Edvino ir Kristinos kvatojimas.
– Šio rudens „Gėda Pelėda“ naujiena – ne tik nauja rankinių kolekcija, bet ir kai kas naujo – apyrankės. Tai pirmas bendras judviejų darbas, o kas buvo iki tol, kiek laiko esate pažįstami?
– Kristina: Mūsų pažinties pradžią lengva atskaičiuoti, nes susipažinome vienose vestuvėse, kur abu buvom svečiai. Net keista prisiminti – susitiko du nepažįstami žmonės ir iškart pajuto sielų draugystę. Abu piešėm, abu buvom savaip nurauti.
– Ar tuo metu abu jau darėte tai, dėl ko dabar esate žinomi (Kristina kuria rankines, o Edvinas – miniatiūrines skulptūras)?
– Edvinas: Ne, tai buvo tikra priešistorė, akmens amžius (juokiasi). Kai susipažinom, dar nebuvo jokių Kristinos pelėdų, o aš pats iš metalo kūriau visokias nesąmones (šypsosi). Apie pelėdas pradėjom kalbėti praėjus geriems metams po pažinties.
– Kristina, Edvinas buvo tas, kuris nuo pat pradžių sekė tavo virsmą iš visuomenės sveikatos specialistės į rankinių kūrėją?
– Kristina: Nuo tada, kai susipažinom, Edvinas seka mano kūrybinius kelius, abu gerai prisimenam ir visą pradžią. Vieną dieną prieš kelerius metus į vienos dienos komandiruotę išlydėjau vyrą ir visai dienai – nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro – likau Vilniuje. Tądien su Edvinu fantazavom, kokius norim matyt save ateityje. Ir tada aš garsiai pasakiau, kad labai norėčiau kurti rankines…
– Edvinas: Bet tada dar net pavadinimo nebuvo. Aš į tą Kristinos norą sureagavau „chm, įdomu, kada mes dabar pirmą rankinę pamatysim…“. Viskas dar buvo kosmose. Ir aš pats nemažai prifantazavau…
– Kristina: Mes ne tik fantazavom, mes net į užrašų knygelę viską susirašėm, aš ją tebeturiu! Ir įdomiausia, kad labai daug kas iš tų svajonių išsipildė. Aš pradėjau kurti rankines, atsirado „Gėda Pelėda“, beje, Edvinas vienas pirmųjų sužinojo šį pavadinimą.
– Edvinas: Pamenu, ji atbėga ir sako: „Sugalvojau – „Gėda Pelėda“! Aš iškart pajutau, kad iš to tikrai kažkas bus (šypsosi). Juk dažnai perskaitai kokį pavadinimą ir supranti, gerai tai ar visiška nesąmonė. Šitas pavadinimas iškart „skrenda“.
– Ar per visus „Gėdos Pelėdos“ gyvavimo metus taip ir nebuvot nutolę vienas nuo kito?
– Kristina: Per tuos šešerius metus Edvinas tapo geriausiu mano draugu, jis visada šalia. Rodau jam eskizus, tariuosi dėl rankinių pavadinimų.
– Edvinai, Kristina svajojo, jog kurs rankines, o tu jau buvai savo kelyje?
– Edviną: Aš nuo pat studijų esu meno srity – studijavau meninių baldų restauravimą, vėliau perėjau prie darbų su metalu. Dabar kuriu tai, kuo pasaulyje užsiima gana nedaug žmonių – miniatiūrines skulptūras iš įvairių metalų, emalės, stiklo. Nuo tų laikų, kai su Kristina dar tik fantazavom, kokie tapsim, mano skulptūros stipriai pasikeitė į tą užrašytąją pusę. Atėjo momentas, kai reikėjo keistis. Man patinka šiuolaikiniai dalykai, bet įdomu susieti praeitį ir dabartį. Kai kurias sudėtingas technikas, kuriomis gėrimės ir vertinam, esam pamiršę, bet jas galima atgaivinti ir kurti darbus su šiuolaikine potekste.
Man su Edvinu labai smagu, mes beveik visąlaik prasijuokiam. Net kai pradedam svarstyti kokią problemą, po penkiolikos minučių juokiamės.
– Kristina: Kaip jis man parodo savo darbus, kaskart galvoju – KIEK kantrybės ir išmonės Edvinas turi! Žaviuosi jo darbais, palaikom vienas kitą. Visai neseniai trūko inspiracijos, iškart tariausi su juo, mąstėm, ką daryti. Arba būna, Edvinas skambina ir sako „šiandien man labai reikia draugo…“. Ir net nekyla klausimų – sėdu į traukinį ir iš Kauno važiuoju į Vilnių. Man su Edvinu labai smagu, mes beveik visąlaik prasijuokiam. Net kai pradedam svarstyti kokią problemą, po penkiolikos minučių juokiamės (abu kvatojasi).
– Kodėl nutarėt sukurti apyrankę, o ne, tarkim, Edvinas dekoravo tavo sukurtą rankinę?
– Kristina: Norėjom bendro naujo daikto. Jau seniai kalbėjom, kad ne tik dirbsim atskirai ir komentuosim vienas kito darbus, bet ir būtinai sukursim kažką abu. Taip ir atsirado tas mažytis pelėdžiukas ant odinės virvelės.
– Edvinas: Pamenu, Kristė paskambino ir paprasčiausiai pasakė: „Reikia apyrankės su pelėdžiuku, pagalvok kažką“. Jau padėdamas telefono ragelį pradėjau piešti eskizą.
– Apyrankės dizainas visai paprastas, kodėl ji būtent tokia?
Man geriausias įverinimas, kai sako, kad papuošalas ar kitas daiktas nerėžia akies, prilimpa.
– Kristina: Nes aš esu paprastų daiktų mylėtoja, gražiausia puošmena man yra paprasta odos juostelė ar koks siūlas. Manau, ir apyrakė turi būti kasdieniška, laisva. Pavyzdžiui, sidabro pelėdžiukas turėjo nekabėti, o būti prigludęs, reikėjo, kad jis pats būtų laisvas, besisukantis apie riešą. Man geriausias įverinimas, kai sako, kad papuošalas ar kitas daiktas nerėžia akies, prilimpa.
– Edvinas: Kai kūriau tą sidabro pelėdžiuką, norėjosi padaryti kažką aiškaus, bet ir… kitaip. Jis turėjo būti smulkus, bet neperkrautas, tik geriau įsižiūrėjus galima pamatyti plunksnas, akis, žiūrinčias į naktį. Laikausi principo kurti be padidinamojo stiklo, be kompiuterio. Gal koks apskritimas tada nėra idealiai lygus, bet daiktas pavyksta tarsi gyvas.
– Kam šis papuošalas skirtas?
– Kristina: Apyrankė skirta visiems romantiškiems svajokliams, kurie turi idėją, mintį. Tegul apyrankė būna savotiškas padrąsinimas nebijoti įgyvendinti savo svajonių, tikslų.
– Ar jas galima apžiūrėti ir įsigyti ten, kur prekiaujama „Gėda Pelėda“ rankinėmis?
– Kristina: Kol kas jos yra tik internetinėje parduotuvėje, noriu, kad apyrankės iškeliautų iš mano rankų, iš „Gėda Pelėda“ dirbtuvių. Jų bus tik 100, nenorime tiražuoti iki begalybės, be to, manau, kad kartu su Edvinu sukursim ir naujų dalykų.
– Ar judviems nesunku taip bičiuliautis, kai Kristina – Kaune, o Edvinas – Vilniuje?
– Kristina: Ne, man taip dar net įdomiau, juk atstumas juokingas, atvažiuoju į Vilnių, o istorija besidomintis Edvinas mane pavedžioja po visokias keistas, įdomias vietas. Be to, Kaune aš įleidusi šaknis, ten mano mama, sesė… Nors kartais sakau, kad mano namai ten, kur mano vyras ir katės.
– Edvinas: O mano – kur mano dildės ir liejykla šalia (juokiasi).