Penkiakovininko Justino Kinderio mama Audronė: „Kad tik jam viskas būtų gerai...“
Panevėžietė Audronė Kinderienė (55) jau penkta diena tyrinėja anksčiau niekada nematytą Londoną – stebisi dviaukščių autobusų ir žmonių gausa, kuri šurmulingoje Oksfordo gatvėje liejasi nepertraukiamai lyg upė, žavisi anksčiau nematytais augalais, išpuoselėtais parkais ir botanikos sodais. Ją, programos „Ačiū tau, mama“ dalyvę, čia pakvietę tarptautinės kompanijos „Procter&Gamble“ darbuotojai neriasi iš kailio, kad viešnagė olimpinių žaidynių sostinėje paliktų geriausią įspūdį, bet...
„Viskas labai gražu. Ir švaru – net keista, kai suvažiavę tiek žmonių“, – stebisi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje dirbanti panevėžietė. Ir iškart neramiai priduria: „Justas jau turėjo atskristi. Lėktuvas anksti rytą Lietuvos laiku. Bet jam neskambinsiu, nelįsiu į akis.“
Justu sutrumpintai Audronė vadina savo sūnų Justiną Kinderį (25), šiuolaikinės penkiakovės sportininką, kurio startas pirmose gyvenime olimpinėse žaidynėse – šį šeštadienį. Debiutas Londone bus ne tik jam. Mamai – taip pat. Ji niekada anksčiau nėra buvusi nuo trečios klasės sportavusio, pirmiausia plaukimu, po to – šiuolaikine penkiakove užsiėmusio jauniausio iš trijų savo vaikų varžybose. „Justas nenorėdavo. Sakydavo: „Ką ten veiksi?“. Turbūt jam taip būdavo paprasčiau susikaupti. Jo brolis Mindaugas buvo į varžybas nuėjęs, o aš – niekad, nes taip norėdavo jis. Nenorėjo, ir nėjau“, – paaiškina. Pirmos iš arti stebimos sūnaus varžybos ir iškart – olimpinės žaidynės, užtat jaudulio per akis. Justinui jis – vienoks, Audronei – kitoks.
„Aš tame parke sėdėsiu kaip pelė po šluota. Kad tik jis manęs nei matytų, nei jaustų. Susitiksime nebent tik, kai viskas baigsis. Kalbėjau su dukra Jūrate, paskui – su savo mama, – jos buvo telefonu šnekėjusios su Justu. Abi sakė, jog ramesnis, suėmęs save į rankas“, – save ramina Audronė, kol kalbamės, žiūrėdamos į Temzės krantinę.
Kaip nutiko, jog vaikystėje net visai nesvarbių varžybų nemačiusi mama iškart atsidūrė olimpiadoje? „Jis pats man pasiūlė dalyvauti programoje „Ačiū tau, mama“. Atsiklausiau: „Tikrai nori, kad dalyvaučiau?“ Justo paskatinta, sutikau. Ir tikrai netikėjau, kad toks stebuklas, koks yra dabar, mano gyvenime įvyks. Tokia galimybė! Nors dar ir anksčiau sakiau: jei kada paklius į olimpiadą, ir aš ten važiuosiu...“ – santūriai šypsosi sportininko mama. Pastaraisiais žodžiais ji, tiesą sakant, pati ilgai netikėjo. Iš pradžių reikėjo sulaukti, kol pats Justinas užsitikrins kelialapį į olimpines žaidynes.
„Kai Justas varžėsi finaliniame pasaulio taurės etape, buvau sode. Pamačiau, kad ten – dvidešimt trečias, išjungiau kompiuterį. Sakiau: „Viskas, iki dešimtuko – niekaip.“ Paskui grįžau, vėl įsijungiau kompiuterį – šeštas! Tada šaukiau išėjus į lauką, kad Justas pakliuvo į Londoną. Kaimynai: „Kas yra? Juk sakei, kad 23-ias...“ Bet pasisekė šaudyti, puikiai nubėgo, ir pakilo aukštyn. Labai džiaugiausi, didžiavausi juo – juk vien pakliūti į olimpiadą didelis pasiekimas“, – balsas suvirpa, prisiminus tos dienos emocijas.
Kai olimpinių žaidynių durys atsivėrė sūnui, mama sutrikusi jau ėmė svarstyti, ar jai tikrai važiuoti į Londoną. Dėl tokių dvejonių Audronę barė bendradarbiai, draugai, o ši aiškinosi: „O jei Justui bus tik blogiau?“ „Būsi toli nuo jo, kuo gi trukdysi?“ – drąsino visi. Ir jie buvo teisūs: ar būdama Panevėžyje, ar kitoje didžiulio Londono pusėje nei Olimpinis kaimelis, Audronė sūnaus lygiai taip pat nemato, o širdis vienodai daužytųsi ar ten, ar čia.
Tik čia ją kiek įmanoma blaškyti, lepinti ir pagerbti stengiasi programos „Ačiū tau, mama“ organizatoriai, kasdien kviečiantys į specialiai olimpiečių mamoms (jų suvažiavo per 150 iš 50 šalių) įrengtą didžiulį paslaugų ir pramogų centrą, pavadintą „Family Home“ (šeimos namai). Jame kasdien apsilanko daugiau nei tūkstantis žmonių. Daugybė televizorių nuo ryto iki vėlaus vakaro rodo visas vykstančias olimpinių žaidynių varžybas, mamoms siūlomos įvairios vaišės, pramogos. Audronė spėjo pažiūrėti miuziklo „Čikaga“ ištraukas, dalyvavo Rytų Europos ir Balkanų šalių mamų garbei surengtame priėmime. Čia ją asmeniškai pasveikino „Procter&Gamble“ Centrinės Europos generalinis direktorius Marekas Kapuściński.
„Šis „Family Home“ yra būtent toks, apie kokį svajojome. Gera patarnauti mamoms, jomis pasirūpinti. Juk mama kiekvieno atleto gyvenime – vienas svarbiausių žmonių. Ji dažnai būna pirmasis vaiko treneris, pirma jo įkvėpėja, skatintoja, logistikos organizatorė – juk ne kas kitas, o būtent mamos dažniausiai vedžioja vaikus į treniruotes.
Amerikoje, Kanadoje žmonės daugiau keliauja po olimpines žaidynes, tų šalių atletų tėvai labiau pratę matyti juos startuojančius didžiausiuose sporto renginiuose. O Rytų Europoje tokios tradicijos beveik nėra. Užtat bandome tai keisti, kad kuo daugiau mamų savo vaikų startus ir pergales stebėtų ne bučiuodamos televizoriaus ekraną, o apkabintų juos pačios“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Marekas Kapuściński, Audronę apdovanojęs taip jos mėgstamų gėlių puokšte.
Penkiakovininko mamai priėmimai ir rūpestis – malonūs, tačiau dar smagiau, kad kasdien sutinka šaunių Londone gyvenančių, „Family Home“ dirbančių lietuvių. Dar nepradėjus laužyti liežuvio anglų kalba, pribėga svečių komfortu šiame centre besirūpinanti Karolina, skuba kavos ar arbatos siūlyti barmenas Tadas. Audronė, lyg nujausdama, kad sutiks malonių tautiečių, šiuos apdalijo apdairiai į rankinę įsidėtais lietuviškais šokoladais.
„Malonu, labai malonu čia būti. Neįtikėtina, kad Lietuva turėjo vieną tokią galimybę, ir ji teko būtent man“, – džiaugiasi ir šypsena slepia didžiulį jaudulį ir nerimą dėl rytojaus, kada pirmąsyk gyvenime pamatys besivaržantį sūnų. Iš lagamino jau ištrauktos trispalvės, kad ankstų rytą jos būtų po ranka. Kad nepatektų į transporto spūstis, nepavėluotų, keltis teks prieš šešias. Žadintuvo, panašu, net neprireiks – iš jaudulio jau dabar ji neranda sau vietos.
Panevėžyje likusi Justino močiutė pastarosiomis dienomis meldžiasi už anūko sėkmę. Audronė taip pat ketina užsukti į bažnyčią Londone: „Noriu ten priklaupti. Kad tik jam viskas būtų gerai...“
Vakar olimpinių žaidynių proga surengtame priėmime Lietuvos ambasadoje Audronė šiltai akimis lydėjo imtynininką Aleksandrą Kazakevičių, kuris savo pasirodymą žaidynėse vainikavo bronzos medaliu. Kadangi dar negalėjo apglėbti savo vaiko, apkabino jo bendraamžį Aleksandrą, abu nusifotografavo. „Pamatysit, ir Justas kada nors tokį medalį turės“, – mamą ramino ir linkėjo imtynininkas.