Penkias atžalas viena auginanti Giedra Sadauskienė: „Svarbiausias mano projektas – vaikai“

„Saulius (19) dabar ruošiasi abitūros egzaminams, Grytė (17) – dešimtokė, jai irgi įskaitų pavasaris. Paulė (14) priklauso tautinių šokių ansambliui, Jonė (12) lanko muzikos mokyklą. Jaunėlei Vasarei (9) reikia spėti ir į muzikos mokyklą, ir į tautinių šokių bei mados teatro repeticijas, – savo komandą pristato Kaune gyvenanti Giedra. – Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek vaikų. Tačiau dabar jais labai džiaugiuosi. O jei turėčiau antrąją pusę, gal atžalų būtų ir daugiau.“

Tūkstantis „myliu“

Giedra džiaugiasi, kad, nors vaikai jau dideli, jiems vis dar reikia mamos: „Per Motinos dieną jie man dėmesiu ir staigmenomis kaskart išspaudžia džiaugsmo ašaras. Tądien tūkstantį kartų išgirstu „myliu“. Saulius ir Grytė jau išgyveno paauglystės sindromą, kai nebuvau jiems svarbi, bet pastebėjau, kad dabar be manęs jie – niekur. Net sūnus vis: „Mama... Mama... Mama...“

Nors yra labai savarankiškas, laisvalaikiu dirba, su manimi tariasi dėl mokslų, prašė pagalbos, kai laikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. O kartais jie geba man primesti savo pareigas. Kai grįžusi po darbų randu krūvą neplautų indų, mano priekaištus vaikai atremia argumentu, kad esu mama ir turiu jais rūpintis.“ 

Kai grįžusi po darbų randu krūvą neplautų indų, mano priekaištus vaikai atremia argumentu, kad esu mama ir turiu jais rūpintis.

Įsivaizduojate, kokie skubūs būna šios gausios šeimos rytai? Giedra juokiasi, kad išties, norint nepavėluoti į mokyklą ir darbą, suktis reikia labai greitai. Kad galėtų ramiai susiruošti, ji dažniausiai keliasi pirma, o paskui į vonią vienas po kito pagal grafiką skuba vaikai.

„Namuose yra keturios mergaitės ir mama – penkios moterys! Jei iš vakaro pasidedame vienus drabužius, ryte dažnai jau reikia kitų, – kvatodama pasakoja. – Išeidamos iš namų paliekame didelį kupstą aprangos – grįžus reikia tvarkytis. Anksčiau valgydavome pusryčius, bet jie būdavo labai greiti, įtempti. Dabar užkandžių vaikai nešasi į mokyklą. Per kamščius juos ten nuvežusi turiu kaip nors spėti laiku pasiekti darbą...“

Giedra dėkinga gyvenimui ir likimui, kad gyvi tėvai. Šie gyvena šalia ir labai padeda, kai ji būna užimta ar ilgam išvykusi. Kartais vaikai nenori eiti pas senelius, bet Giedra žino, kad tada sėkmingai namuose tvarkosi patys. Aišku, akies krašteliu stebimi močiutės ir senelio. „Atžalas nuo mažumės mokiau savarankiškumo, kartais net per skaudžias pamokas, – pasakoja. – Vaikai turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, o aš, kiek galiu, jiems padedu.“ 

Mama ne tik saviems vaikams 

Veikli moteris neprieštarauja, kad, matyt, pirmiausia dėl didelės šeimos buvo įdomi ir televizijos šou „Skonis“ bei „Delfinai ir žvaigždės“ rengėjams, o tų projektų dalyvius papirko paprastumu ir šiluma.

„Turiu pažįstamų, kurie neįsivaizduoja, kaip auginant penkis vaikus galima šypsotis, sakyti, kad viskas gerai, – daug kas aimanuoja, kaip sunku, turėdami dvi atžalas, – stebisi tokiu nusiteikimu. – Pesimistams atsakau, kad mūsų šeimos nesupa prabanga, bet visi esame sveiki ir turime vienas kitą. Tai – didžiausia laimė. Mamai nėra nieko baisiau už sunkiai sergantį vaiką. Žinau, esu tai patyrusi...“ 

Ji savo kailiu ne kartą pajuto, koks nedraugiškas visuomenės požiūris į dideles šeimas. „Žmonės mano, kad jei turi daug vaikų, greičiausiai esi asocialus, neturi darbo ir jokių gyvenimo tikslų. Jiems atrodo, kad turi vienintelį norą – gyventi iš vaikų pašalpų. Tai labai skaudina, – neslepia. – Vaikai yra susidūrę su pedagogų požiūriu, kad jei esi iš daugiavaikės šeimos, nereikia į tave investuoti – vis tiek iš tavęs nieko gero neišaugs. Aišku, toje mokykloje jie jau nesimoko.“ 

Kaip sunku auginti kitokius vaikus, ji kasdien mato darbe – Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centre. Giedra ten – virėjo profesijos mokytoja. Dirba su specialiųjų poreikių turinčiais paaugliais: „Dalis mano mokinių yra našlaičiai arba auga socialinės rizikos šeimose. Kartais tenka jiems būti ne tik mokytoja, bet ir drauge, mama, mokyti pačių elementariausių dalykų, kurie visiškai nesusiję su dėstomu dalyku. Mes drauge švenčiame gimtadienius, mūsų namuose žiūrime filmus.“ 

Nepaprasta mokytoja 

Šiuo metu Giedra su keturiais mokiniais išvykusi į Romą. Ten jie mėnesį pagal mainų programą mokosi maisto gaminimo meno paslapčių. Mokytoja džiaugiasi: tai galimybė išmokti ko nors naujo ir pačiai. Žinių alkį Giedra jaučia nuolat. Juokiasi prisimindama, kaip gavusi pasiūlymą mokyti būsimus virėjus ji, diplomuota verslo vadybos specialistė, skubėjo baigti virėjų kursų. 

Tačiau greitai pajuto, kad to, ką žino, per mažai. Tada atrado Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociaciją. Jai priklausantys šefai žengia koja kojon su naujomis tendencijomis. Giedra norėjo tapti tos bendruomenės nare.

„Užtrukau trejus metus, kol tai pasiekiau, – prisimena. – Du kartus dalyvavau asociacijos rengiamame geriausio virėjo konkurse. Kai prieš penkerius metus pirmą sykį nusprendžiau ten išbandyti savo gebėjimus, šokiruoti buvo ir kolegos, ir šeima – juk buvau lygiavertė dalyvė su profesionaliais šefais!

Ir asociacijos nariai stebėjosi, kad apdovanojimą gavo paprasta profesijos mokytoja.

Nežinau, patirtis ar laimė lėmė, kad tąsyk mano paruošti žuvies ir jūrų gėrybių mini patiekalai buvo įvertinti bronzos medaliu. Ir asociacijos nariai stebėjosi, kad apdovanojimą gavo paprasta profesijos mokytoja. Po poros metų tokiame konkurse vėl buvau trečia. Tada sau pasakiau, kad konkursų gana.

Norint tapti tos asociacijos nariu, reikia dirbti aukštesnio lygio restorane, bet buvo prieita prie išvados, kad virėjo profesijos mokytojas – žmogus, kuris nutiesia virėjui kelią, padeda integruotis į darbo rinką, todėl mane priėmė.“ 

Giedros gebėjimus įvertino ir artimiausi žmonės, jie įkalbino išbandyti jėgas kulinariniame projekte „Skonis“, kuris vyko prieš porą metų. Ji prisimena, kad, išgirdusi apie būsimą šou, net nesvarstė galimybės jame išbandyti jėgas – tokiai pramogai būtų stigę laiko. Tačiau kai per televiziją pradėjo suktis laidos anonsas, pildyti anketą pradėjo raginti draugai, pažįstami, kolegos.

„Kai koks dešimtas žmogus pasakė, kad turiu ten būti, pagalvojau, gal tai koks ženklas – reikia pabandyti! Užpildžiau anketą, laidos rengėjai pakvietė į pokalbį, o paskui – ir į projektą.“

Nieko keista, kad „Skonyje“ tarp profesionalų ji jautėsi lygi. 

Koldūnus gamina visa šeima

Giedra juokiasi, kad, deja, jos diplomai ir pasiekimai visiškai nepakeitė atžalų požiūrio į maistą. Jos ir toliau naujus patiekalus ragauja ir priima gana atsargiai. „Mėgstu minimalistinę, molekulinę virtuvę. Viskas, kas maža, vieno kąsnio, man kelia žavesį, – vardija savo silpnybes. – Ir namuose per šventes kartais pabandau padaryti ką nors subtilaus, bet dažniausiai vaikai paprašo normalaus maisto, ne visko po trupinuką. Džiaugiuosi kad jie pamėgo žuvį, bet jūrų gėrybės vis dar yra nepageidaujamas reiškinys.“

Po „Skonio“ dukros pradėjo eksperimentuoti konditerijoje – ėmė kepti keksiukus, pyragus. Tai mamą džiugina, nes ji nelabai mėgsta gaminti saldumynų. 

Giedra namų virtuvėje – ne vieniša. Bendram maistui ruošti šeima dažniausiai skiria kurią nors savaitgalio dieną. Prideda jo į šaldiklį, o paskui – kas ko nori, tą išsiverda, išsikepa ir valgo.

„Kol vaikai buvo maži, buvo paprasta: išvirei košės ar sriubos, ir visi laimingi. Tačiau augdami jie tampa išrankesni, mergaitėms pradeda rūpėti dietos. Kartais būna, kad kiekvienam vaikui reikia gaminti atskirai, – pasakoja. – Mūsų šeimoje populiariausi – koldūnai. Juos visada darome patys. Dažnai gaminame bulvių patiekalus. Cepelinai, kurių kiti gal iš viso patys neruošia, būna bent kartą per mėnesį. Išverdame septyniasdešimt, ir jie per dvi dienas išgaruoja.“ 

Nesutiko būti namų šeimininke

Su tokia pagalbininkų komanda ji galėtų atidaryti savo restoranėlį! Giedra atsidūsta: svajoti galima, bet nėra investicijų. Be to, nežinia, ar galėtų skirti tiek laiko, – juk kavine ar restoranu reikėtų rūpintis ištisą parą, o vaikams dar labai reikia mamos.

„Tiesa, turiu šį tą savo, susijusio su maistu, – nedidelę įmonę „Euribija“, – pristato. – Mes internetu prekiaujame šaldytomis žuvimis ir ėriena iš Islandijos. Taip pat užsiimame socialine veikla – mokslo įstaigose pasakojame apie šaldytus produktus. Čia ir praverčia verslo vadybos ir administravimo diplomas.“

Ekonomikos žinios jai praverčia ir kai reikia tvarkyti didelės šeimos biudžetą, bandyti sutaupyti, tarkim, kasmetėms atostogoms Palangoje. Juk pramogaujantiems vaikams net ledų iš karto reikia penkių porcijų! 

Aišku, būtų lengviau, jei visais rūpesčiais galėtų dalytis su artimu žmogumi. Kodėl ji šiandien viena? Apie tai Giedra nelinkusi per daug atvirauti.

Būtų labai smagu šalia turėti tvirtą petį, betgi vyras tam tikra prasme – mažas vaikas, jam reikia daug šilumos ir dėmesio. Aš dar nepasiruošusi to duoti.

„Išsituokėme, nes vyras norėjo, kad sėdėčiau namuose, o aš pradėjau studijuoti, dirbti, – atsargiai rinkdama žodžius atsako. – Galėčiau būti ir namų šeimininke, bet tuomet turi būti užtikrinta materialinė gerovė, kad didelei šeimai visada būtų ko ant stalo padėti...

Būtų labai smagu šalia turėti tvirtą petį, betgi vyras tam tikra prasme – mažas vaikas, jam reikia labai daug šilumos ir dėmesio. Aš dar nepasiruošusi to duoti. Kaip į naują žmogų reaguotų vaikai? Mažiesiems tikriausiai būtų sunku, bet vyresnieji supranta, kad man reikia turėti savo gyvenimą.“ 

Jie neprieštarauja, kai energingąją mamą kažkas vėl įkalbina kur nors dalyvauti. Tarkim, pernai konkurse „Lietuvos ponia“!

„Dėl to konkurso „kalta“ viena mano bendradarbė. Ji dalyvavo du kartus, įkalbėjo ir mane, – gūžteli pečiais. – Nors iš pradžių sakiau, kad ten būti netinku, nes nesu graži, neturiu dailios figūros, neatitinku modelių standartų, bet konkurso organizatoriai sakė, kad šiuo renginiu siekiama parodyti ne fizinį moters grožį, o vidų. Antrą kartą turbūt neičiau, tačiau ir ten gavau nedidelių gerų pamokų. Išmokau šypsotis, save pamatyti veidrodyje. Ne todėl, kad būčiau graži kitiems, – kad patikčiau sau.“ 

Su delfinais emocijų – kaip laimėjus milijoną

Daug didesnę „pridėtinę vertę“ ji prisipažįsta gavusi dalyvaudama televizijos šou „Delfinai ir žvaigždės“. „Ten pabuvusi pasijutau, lyg laimėjusi milijoną, – džiaugiasi neįkainojama patirtimi. – Ar delfinai gydo – nežinau, bet su jais būdamas tikrai gauni milžinišką teigiamų emocijų dozę. Nesistebiu, kad po to vaikai pradeda kalbėti, vaikščioti. Delfinariumas – tokia ramybės oazė! Matai spindintį vandenį, aplinkui šokinėja, tavimi džiaugiasi delfinai, ir problemos pasimiršta.“ 

Į projektą, kuris turėjo vykti baseine, ji nuėjo nemokėdama nei plaukti, nei nardyti. Vandenyje gerai jausdavosi tik įbridusi ne giliau nei iki kelių. Prisimena, kaip buvo baisu sužinojus, kad delfinariumo baseino gylis – šeši metrai. Ir jai, ir treneriui teko įdėti daug pastangų, kol pavyko atsipalaiduoti. Be to, Giedra ir kiti dalyviai visą laiką vilkėjo vandens kostiumus – tas stebuklingas daiktas nori nenori kelia į viršų. 

Turbūt esu šiek tiek avantiūristė, bet turiu dar vieną svajonę – kada nors dalyvauti ralyje. 

„Dažnai sakau, kad žmogui nieko nėra neįmanoma. Savo vaikams, mokiniams kartoju, kad cirke meškos išmoksta šokti, o žmogus gali padaryti kur kas daugiau, tik reikia noro. Dabar aš išsilaikau ant vandens, nebebijau nardyti“, – džiaugiasi išmoktomis pamokomis. 

Ką turėtų pasiūlyti televizija, kad ji ir kitą sykį sutiktų dalyvauti? „Nežinau, neįsivaizduoju, kas gali būti magiškesnio už delfinus... Turbūt esu šiek tiek avantiūristė, bet turiu dar vieną svajonę – kada nors dalyvauti ralyje. Žinau, kad tai labai brangus malonumas, nekeliu sau tikslo ten patekti. Tačiau man šis sportas gražus.

Taip pat visada žaviuosi žmonėmis, kurie važiuoja į „Misiją Sibiras“. Tačiau nesu tokia ištverminga, kad bandyčiau ten patekti, be to, manęs reikia vaikams. Greičiausiai tais žmonėmis ir toliau žavėsiuosi iš šono.“