Penkiolika metų Lietuvoje gyvenanti Akiko Tutlys: „Japonai ir lietuviai – panašūs“

Pirmą kartą Akiko į Lietuvą atvyko 1997 m. su draugėmis ir dabartiniu vyru Mindaugu Tutliu. Jie kartu studijavo privačiame universitete Kentukyje (JAV valstijoje). Iki tol Akiko apie Lietuvą žinojo nedaug – tai, kad 1989 m. tapome nepriklausomi nuo Tarybų Sąjungos. „Kai pirmą kartą viešėjau Lietuvoje, čia dar nebuvo didžiųjų prekybos centrų. Man atrodė keista, kad maistas perkamas iš kiosko, o išlipant iš automobilio reikia išimti magnetolą, kad nepavogtų.

Palei greitkelį tarp Kauno ir Klaipėdos nebuvo kavinių ir kildavo problemų keliaujant rasti tualetą. Mindaugo mama mus priėmė labai svetingai, paruošė daugybę vaišių. Tada pirmą kartą valgiau cepelinų ir jie man labai patiko, – šypteli. – Antrą kartą į Lietuvą atvykome jau 2003 m. Prieš tai trejus metus gyvenome Japonijoje. Kai vyras sužinojo, kad Lietuva stos į Europos Sąjungą, panoro grįžti į tėvynę. Tuomet susitarėme pabandyti Lietuvoje pagyventi porą metų.“

Namais tapo Vilnius

„Palyginti su gyvenimu su 1997 m., 2003 m. Lietuvoje, ypač Vilniuje, jau buvo kur kas patogiau. Gyvenome senamiestyje. Buvo įdomu pasivaikščioti siauromis gatvelėmis, bet ilgai nepavyko orientuotis, nes senamiesčio gatvės kertasi kampu, bet ne statmenai, todėl nuolat pasiklysdavau.

Gyvendama JAV ir Japonijoje, dirbau biuro interjero srityje, tačiau Lietuvoje 2003 m. biuro interjero rinka beveik neegzistavo. Man patarė įsidarbinti architektūrinio projektavimo įmonėje. Algirdas Kaušpėdas labai geranoriškai mane įdarbino, nors tuomet prastai mokėjau lietuvių kalbą. Labai daug ko išmokau pas A. Kaušpėdą – ir kalbos, ir to, kaip projektuojama Lietuvoje. Jo dėka vėliau galėjau pradėti savo karjerą interjero projektavimo srityje, – atskleidžia Akiko. – Kai atvažiavau į Lietuvą, iškart įstojau į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. Ten pasimokiau pusantrų metų. Palyginti su tuo, kokį šuolį teko padaryti pereinant nuo japonų prie anglų kalbos, kai atvykau studijuoti į JAV, peršokti nuo anglų prie lietuvių kalbos nebuvo taip sunku: turėjau vokiečių kalbos žinių, o man lietuvių kalbos gramatika atrodė artima vokiečių kalbai, tad gana greitai viską perpratau.“

Man patinka, kad Lietuvoje yra daug erdvių ir tuštumų, kad galima atokiame vienkiemyje išsinuomoti sodybą ir pailsėti nuo žmonių.

Čia dirbti lengviau

Architektė pastebi, kad Lietuvoje sąlygos dirbti yra palankesnės nei Japonijoje.

„Pagrindinis skirtumas tarp darbo Japonijoje ir Lietuvoje yra tas, kad Lietuvoje galiu išeiti iš darbo 17 val. ir nebūtina dirbti savaitgaliais. Gimtojoje šalyje dažnai dirbdavau iki nakties ir tekdavo dalyvauti susitikimuose savaitgaliais. Lietuvoje žmonės gerbia kitų privatų laiką ir net nedrįsta skambinti po darbo. Be to, čia galiu normaliai atostogauti. Japonijoje aš iš savo įmonės buvau vienintelė, kuri savaitei išeidavo atostogų – visi kiti atostogaudavo tik tiek, kiek trunka ilgasis savaitgalis. Ir man reikėdavo pyktis su viršininku, kuriam nepatiko, kad ilgai atostogauju, – pasakoja Akiko. – Japonijoje darbas svarbiau už šeimą, o moterims nėra sudaryta palankių sąlygų derinti asmeninį gyvenimą ir karjerą.

Ten moterys, auginančios mažamečius vaikus, neturi galimybių dirbti visu etatu. Mano karta auginta mąstant, kad moterims būtinos karjeros galimybės, tačiau pradėjusi darbintis supratau, kad su realybe tai prasilenkia. Mano gimtojoje šalyje nėra ir mokamų motinystės atostogų – galima išeiti metams, bet niekas už tai nemokės. Tam, kad gautum vietą darželyje, reikia laukti milžiniškoje eilėje ir, jei neturi nedirbančios močiutės, kuriai galėtum palikti savo mažylį, turi išeiti iš darbo – kitos išeities nėra. Jei po metų ir grįžti, jautiesi nebetinkama atlikti pareigų, nes nebegali dirbti viršvalandžių, savaitgaliais, be to, ir vaikai kartais suserga.“

Japoniškas sodas – atgaiva

Jau kelerius metus A. Tutlys dirba kultūros ryšių koordinatore, vertėja, dizainere Kretingos rajone įkurtame japoniškame sode. Sostinėje gyvenančią moterį ir japoniško sodo kūrėją, pajūryje Rytų kultūrą puoselėjantį Šarūną Kasmauską suvedė atsitiktinumas. „Prieš 6 metus vienam projektui paprašiau japonų sodininkų pagalbos kuriant japoniško stiliaus kiemą. Bendraudama su jais sužinojau apie problemas japoniškame sode, įkurtame Kretingos rajone.

Pasikalbėjusi su sodo savininku Šarūnu, išgirdau kitą šios istorijos pusę ir man tapo aišku, kad visos problemos kilo dėl nesusikalbėjimo. Dėl to pradėjau vertėjauti japonams, padėti jiems organizuoti darbus ir suderinti su lietuviais, – atkleidžia Akiko ir plačiau papasakoja apie japoniško sodo filosofiją. – Japoniško sodo idėja – atkurti gamtos fragmentą savo kieme taip, kad jis nesiskirtų nuo už kiemo tvoros esančios gamtos. Tame gamtos fragmente taip pat dažnai atsiranda religinių ar filosofinių simbolių.

Kuriant japoniško sodo dizainą paprastai vengiama simetrijos, nes gamtoje jos nėra. Nukankintas, netobulos formos medis laikomas gražiu, nes toks simbolizuoja žmogaus gyvenimą: žmogus, kuris išgyveno kančią ir sunkumus, yra gražus, mat jo siela – tarsi gražus akmenukas jūroje, nugludintas bangų ir smėlio.

Tipinis japoniškas sodas Japonijoje man kelia nostalgiją, primena vaikystę ar dar senesnių laikų Japoniją, kai nebuvo technologijų, o žmonės visus keturis sezonus pajusdavo per žydėjimą ar rudens spalvas, savo rankomis prižiūrėdami sodą. Per šiandieninį skubėjimą kartais nematome keturių sezonų, nes vasarą turime oro kondicionierių, žiemą – šildomas grindis, o parduotuvėje daržovių galime nusipirkti bet kuriuo sezonu.“

Kantrybės reikalaujantis darbas

Nors darbą japoniškame sode Akiko laiko atgaiva, vis dėlto pripažįsta, kad tokį sukurti gali ne kiekvienas. „Tam, kad galėtum teisingai įrengti japonišką sodą, reikia kantrybės. Turi būti pasiryžęs šiam tikslui skirti daugybę laiko ir pasiruošti mokytis iš gamtos, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas labai paprasta – akmuo ten, akmuo čia, štai pušį sodiname, ir baigta.

Kaip meistras Hajime Watanabe sako, reikia skaityti akmens veidą – turi žiūrėti į akmenį ir įsivaizduoti, kaip jis būtų rastas gamtoje. Ar didžioji jo dalis būtų nematoma, po žeme? O jeigu jo viršus būtų išsikišęs, ar jis būtų aštrus? Jei akmuo ilgai ten gulėjo, ar jo išsikišusi dalis turėtų būtų neaštri dėl erozijos? Jeigu bus grupė akmenų, kaip jie draugaus vieni su kitais? Kaip gamtoje paprastai guli tokie akmenys? O kaip akmenys išsidėstytų greta medžių? Kaip auga medžiai po vieną ir grupėmis?

Jei yra kalva, kur auga medžiai – už kalvos, prieš kalvą, ant kalvos? Kaip upė teka ir vingiuoja, kaip ji formuoja kalvas? Kurioje upės vietoje akmenys susirenka ir kaip? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų reikia teisingai atsakyti tam, kad galėtum įkurti japonišką sodą, ir viskas prasideda nuo atidaus gamtos stebėjimo. Beje, skaičius „2“ japoniškame sode nefigūruoja, paprastai visų objektų čia būna nelyginis skaičius“, – atskleidžia pašnekovė.

Pagrindinis skirtumas tarp darbo Japonijoje ir Lietuvoje yra tas, kad Lietuvoje galiu išeiti iš darbo 17 val. ir nebūtina dirbti savaitgaliais. Lietuvoje žmonės gerbia kitų privatų laiką ir net nedrįsta skambinti po darbo

Ateitį planuoja Lietuvoje

Darbams ir šeimai laiką dalijanti Akiko laisvalaikiu mėgsta eiti pasivaikščioti po senamiestį, o jei pasitaiko blogas oras, tuomet traukia į kiną. Vilnietė sako, kad neturi mėgstamiausios vietos, į kurią nuolat sugrįžta, nes nemėgsta rutinos. „Anksčiau, kai tik atsikėlėme į Lietuvą, dažnai važinėdavome po Europą, apkeliavome daugmaž ir visą Lietuvą. Man patinka, kad Lietuvoje yra daug erdvių ir tuštumų, kad galima atokiame vienkiemyje išsinuomoti sodybą ir pailsėti nuo žmonių. Manau, tikrojo šios šalies kaimo patirtis – pirtis, vantos, šviežias pienas ir varškė, medus, grybavimas ir uogavimas – turi būti daugiau reklamuojama kaip kaimo turizmas užsieniečiams. Tai išskirtiniai ir malonūs potyriai atvykusiesiems, – sako Akiko ir priduria, kad planuoja ir toliau likti Lietuvoje. – Čia jau esu sukūrusi savo karjerą, turiu vyrą, dukrą, vyro šeimą, su kuria artimai bendraujame.

Be to, turiu labai gerą kolektyvą ir draugus darbe, su jais kartu dirbu jau 6 metus. Šie žmonės nuolat mane motyvuoja ir padeda tobulėti. Be to, lietuviai nuo japonų nelabai tesiskiria. Lietuviai, kaip ir japonai, yra kuklūs – ir vieni, ir kiti vengia tiesiai šviesiai pasakyti „ne“. Pavyzdžiui, lietuviai, kai koks nors pasiūlymas jiems tiesiog nepatinka, sako: „oi, nežinau, nežinau...“ Arba „o, įdomu...“ – kai maistas jiems neskanus. Lietuviai taip pat pagarbiai elgiasi su svečiais, iš mandagumo išlaiko asmeninį atstumą, nepuola apsikabinti ir nesibučiuoja, kaip kitų tautų atstovai. Lietuvoje man nepatinka vienintelis dalykas – tamsa, trunkanti nuo rudens iki pavasario.“