Penkiolika „Vyno dienų“: kelionė su kliūtimis
Prieš penkiolika metų išskleidusios pirmąją palapinę Šiuolaikinio meno centro kiemelyje, „Vyno dienos“ išaugo į didžiausią tarptautinę vyno parodą Šiaurės Europoje. „Atrodo, kad gerų metų nė nebuvo“, – garsų filmą perfrazuoja parodos organizatoriai, „Vyno klubo“ įkūrėjai Rasa ir Arūnas Starkai. Šių metų paroda jiems neatnešė nieko naujo – skleisti žinias apie ją stabdo baimė.
„Vyno dienos“ švenčia penkioliktąjį jubiliejų. Šiandien politikams kaip niekada atrodo, kad vyno jūsų dienose yra per daug...
Rasa: „Vyno dienas“ rengti pradėjome 2005 metais. Tuomet buvo tikras pakilimas ir daug emocijų: pagaliau ir Lietuvoje vyksta renginys, kuriame galima vyną pažinti, ragauti ir apie jį mokytis. Po dvejų ar trejų metų emocijos nuslūgo, atsirado priešiškumas, gal būtų parodos ir visai nelikę, tačiau išgelbėjo Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai. Jiems, priešingai nei mūsų politikams, visada atrodė, kad vynas yra svarbi jų šalių kultūros dalis. Buvusi Sakartvelo ambasadorė sakydavo: „Kad ir kas Lietuvoje nutiktų, aš nešiau ir nešiu lauktuvių politikams ir ministrams vyną. Jis yra mano šalies pažiba.“
Arūnas: Kad ir kokį šypsnį tai keltų, „Vyno dienos“ visada turėjo sąsajų su politika. Mūsų renginys kiekvienais metais tampa opozicijos susibūrimo vieta. Didžiausioje Šiaurės Europos vyno parodoje paprastai neturi laiko dalyvauti nei valstybės vadovai, nei ministrai. Užtat opozicija subėga, – kartais čia galima pamatyti tų, kurie prieš keletą metų griežtai apie vyno parodą kalbėjo. Valdžiai paroda, į kurią suvažiuoja vyno gamintojai iš viso pasaulio, neatrodė svarbi netgi tuomet, kai į parodos atidarymą atvyko tuometis Sakartvelo prezidentas Micheilas Saakašvilis. Nė vienas lietuvis politikas į parodą jo nepalydėjo.
Prieš penkiolika metų paroda prasidėjo Šiuolaikinio meno centro kieme. Kokia ji buvo tada?
Arūnas: Pradėjome nuo palapinės kieme ir penkių dalyvių . Tai buvo smagus, nedidelis festivalis, kasmet augęs ir pritraukdavęs vis daugiau žmonių. Šiandien Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“ vykstanti paroda keturis ar penkis kartus didesnė už pačią didžiausią ŠMC – 2014 metais statėme 32 stendus, šiais metais jų jau – 137.
Rasa: Paroda ne tik plėtėsi, šalia jos radosi daug įdomių, naujų dalykų. Šiandien beveik tūkstantį bilietų į parodą parduodame profesionalams, galėtume ją tik jiems ir rengti, betgi norime, kad apie vyną kuo daugiau sužinotų ir mėgėjų. Kad žmonės pajustų Europos kultūros dalį, kad akis į akį susitiktų su vyndariais ir paklaustų to, kas jiems rūpi. Dažnas mūsų svečias parodoje praleidžia visą dieną, jis dalyvauja paskaitose, seminaruose, konkursuose.
Kokius lektorius į juos kviečiate? Kokiomis istorijomis vyno jie dalijasi?
Arūnas: Nuo pirmųjų metų mūsų parodoje dalyvauja 1855 metų Bordo „Grands Crus Classes“ asociacijos nariai. Kartu su jais į Lietuvą atkeliauja brangiausi pasaulio vynai, kolekcininkų svajonės. Atrodytų, rinka Lietuvoje maža, vienas restoranas Paryžiuje tokių vynų parduoda daugiau nei mes visoje šalyje, tad ką čia veikti? Tačiau asociacijos nariai supranta, kaip svarbu edukuoti, ugdyti žmones, supažindinti juos su ypatingais vynais.
Rasa: Šiais metais dviem dienoms į parodą atvyksta viena žinomiausių Italijos žurnalisčių, keleto knygų autorė, apie vyną rašanti Michele Shah. Susitikimas su ja - nepaprasta galimybė pasisemti žinių ir tapti pasaulio bendruomenės dalimi.
Arūnas: Jei lyginsime mūsų parodą su didžiausiomis Italijos, Prancūzijos, Vokietijos vyno parodomis, esame gana maži, tačiau modernumu ir inovacijomis jiems nė kiek nenusileidžiame. Šiandien gurmanai pradeda kalbėti apie vyno ir laukinių valgomųjų žolių derinimą, o mes jau prieš keletą metų buvome surengę tokį seminarą. Parodoje išskiriame temas: vynas ir menas, vynas ir muzika. Iš užsienio atvykusiems parodos dalyviams tai atrodo naujiena, džiaugiamės, kad jie aktyviai dalyvauja seminaruose, o grįžę skleidžia mūsų patirtį.
Rasa: Puikiai prisimenu sakartvelų vynų degustaciją, į kurią sugužėjo visi parodos dalyviai prancūzai. Nes jie savo šalyje neturi galimybės paragauti, kokius vynus daro sakartvelai. Žinoma, mums reikia pasistengti, jog mūsų svečiai parodoje pamatytų tai, ką reikia, kas jiems gali būti įdomu, ir sutiktų tinkamus žmones.
Arūnas: Seminarą parodos dalyviams šiemet ves ketvirtasis geriausias pasaulio someljė, lietuvis Martynas Pravilonis. Iškart po parodos jis išvyksta į Prancūziją, į Bordo, kur mokys ragauti vyną prancūzus.
Ar per tuos metus, kiek gyvuoja paroda, buvo kilusi mintis jos nedaryti?
Rasa: Mintis nieko nedaryti galėtų ateiti tik tuomet, jei aplink matytume daugybę bijančių ir išsigandusių žmonių. Taip, žmonės įbauginti, tačiau vis dar turime laisvą valią spręsti patys, kaip mums gyventi ir kaip švęsti gyvenimą. Iš manęs, matyt, sunku išmušti tą revoliucingą dvasią, kuri sustiprėjo Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto.
Arūnas: Paroda kiekvienais metais auga, vis daugiau žmonių domisi vyno kultūra. Kodėl turėtume stabdyti šį procesą? Gal pasirodys banalu, tačiau gyvenimas nėra kelionė, kurios pabaigoje laukia svarbiausias tikslas. Tai žaidimas, procesas, kuris teikia malonumo ir mums, ir visiems, kurie su mumis keliauja.