Penkios kalbos, įkvėpusios Beatą Tiškevič
Aktorė, televizijos laidų vedėja ir įvairių socialinių iniciatyvų autorė Beata Tiškevič neabejoja, jog kiekvienam mūsų gyvenime svarbiausia – turėti įkvėpėjų. Įkvėpimo šaltiniais gali būti bet kas: įvykiai, meno kūriniai, kiti žmonės ar tiesiog – pats gyvenimas. Beata, kurios kasdienė veikla neatsiejama nuo socialinių tinklų, sako, kad dažniausiai įkvėpimo šaltinių ji ieško internete.
„Esu labai užsiėmusi, todėl dažnai didžiąją dalį savo projektų, darbų padarau internetu: atsakau į laiškus, parašau įrašą „Facebook“ ar pasidalinu video įrašu su savo sekėjais. Be mobiliojo interneto nespėčiau viso to padaryti,“ – dalinasi aktorė, su komanda kuruojanti projektą „Moterys kalba“, kur dalinasi svarbiomis moterų gyvenimo problemomis.
Savo įkvėpimo šaltinius ji randa eidama gatve, važiuodama troleibusu ar laukdama eilėje banke – čia ji dažniausiai į rankas paima mobilųjį telefoną.
„Įkvėpėjai yra kaip kelrodės žvaigždės, jų labiausiai reikia tada, kai nusvyra rankos, apninka apatija arba nežinai, ką toliau daryti. Svarbu turėti tokių dalykų, kurie primins tikslus, svajones ir paskatins veikti toliau,“ – teigia Beata, kuri šiandien dalinasi penkiais didžiausiais savo įkvėpimo šaltiniais, su kuriais susipažinti galima naršant internete.
A call to men. „Tai labai svarbi Tony Porter kalba apie tai, kaip skirtingai mes vertiname vyrus ir moteris. Reikalavimai vyrams, kuriuos skiepijame dar mažiems berniukams neleisdami jiems verkti ar kitaip išreikšti emocijų, yra kenksmingi. Lietuvoje vyrai gyvena 11 metų trumpiau nei moterys. Žudosi jie 6 kartus dažniau, dažniau įklimpsta į alkoholizmą, lošimus, sprendžia klausimus smurtu. Mes esame nepakantūs vyrams, griežti jiems – iš jų reikalaujame emocinio, finansinio stabilumo, amžinos sveikatos ir darbingumo, neleidžiame susmukti ar palūžti. Nemanau, kad tai paprastam mirtingajam yra įmanoma. Tiek moteriai, tiek vyrui.“
The power of vulnerability. „Ši kalba man padėjo lengviau priimti savo susimovimus ar tai, ką laikiau nesėkmėmis. Gyvename didelės konkurencijos laike – ypač ryškiai tai jaučia mano profesijos žmonės, nors, manau, kad tai dabar būdinga ir kitoms profesijoms. Užsikirtai – tuoj pat tave pakeis kažkas kitas. Kažkas, kas bus tvirtas, nepalūš ir pasitikės savimi. Iš to dažnai kildavo dar didesnis jaudulys ir baimė. Po šios kalbos pradėjau su meile žiūrėti į visas savo ir kitų žmogiškumo apraiškas, lengviau priimti jausmus, kuriuos anksčiau nustumdavau į užkaborius.“
Your body language shapes who you are. „Po šios kalbos ėmiau pastebėti, kad, atrodo, viskas tiesiog tarnauja tam, kad moterys užimtų šiame pasaulyje šiek tiek mažiau vietos. Aukštakulniai, kurie leidžia tik pusę pėdos padėti ant žemės, nuolatiniai komentarai iš aplinkos ir mirgančios žiniasklaidos antraštės, kaip sumažinti savo užpakalį, kad užimtum tik ketvirtadalį kėdės. Be to, juk jau mokykloje mus mokė, kad mergaitės turi sėdėti kiek įmanoma labiau suglaudusios kojas. O kai sėdite susirinkime tarp rimtų kolegų, pažvelkite į save iš šalies. Ar jūs kūprinatės? Galbūt esate net įsitaisiusios į dvigubą „x“ – sukryžiuotos ir rankos, ir kojos? Aš sugebėdavau kojas sukryžiuoti net du kartus! Kokį vaizdą apie save sudaro žmogus, kuris, atrodytų, visada bando save sutalpinti į degtukų dėžutę? Ar pasitikėtumėte juo? Aš ne. Ši kalba pakeitė mano buvimą scenoje. Pradėjau kitaip jaustis ir būti. Ir sektis pradėjo kur kas geriau!“
#musudaug. „Šis video man yra svarbus tuo, kad tai mūsų komandos „Moterys kalba“ darbas. Dėl šio video išmokau montuoti ir jį sumontavau pati! Prie jo dirbo didelė labai gerų ir atsidavusių žmonių komanda. Šie mums puikiai žinomi vyrai atėjo filmuotis, nežinodami, kas jų laukia. Paprašydavome jų perskaityti tai, kas buvo voke. O voke būdavo tikros istorijos moterų, kurios vaikystėje patyrė seksualinę prievartą artimoje aplinkoje. Lietuvoje tokių atvejų labai daug, tačiau apie juos dar nėra kalbama.“
Dear dad. „Kalbėdami apie vaikų auklėjimą, mes vis dar labai akcentuojame mamos atsakomybę. Tėčiai, deja, vis dar yra šiek tiek atsitraukę. Šis video yra kreipimasis į vyrus, į tėčius. Seksizmas, bjaurūs ir gėdingi pokštai apie moteris ir mergaites yra vis dar labai paplitę. Tai nėra tik pokštai ar tik kalbos – tai yra susiję su tuo, kaip mes žiūrime į moteris, kaip mes elgiamės su jomis arba – kaip mes leidžiame sau elgtis su jomis. 9 iš 10 mano pažįstamų moterų ar merginų yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o ta viena, manau, irgi yra patyrusi, tik nesuprato, kad tai buvo būtent tai. Ne toks mažas skaičius merginų, kurios yra patyrusios ir seksualinę prievartą. Tai vyksta. Ir jos nėra dėl to kaltos.“