Penktąkart „Eurovizijos“ atrankoje laimę bandantis G.Vagelis: „Komentarus skaitau, kai noriu pasijuokti“
Iš dainininko Gabrieliaus Vagelio užsispyrimo ir užsibrėžtų tikslų siekimo pasimokyti galėtų ne vienas atlikėjas. Kad ir šiais metais – Gabrielius jau penktąjį kartą bando iškovoti kelialapį į „Euroviziją“. Portalui Žmonės.lt atvirauja, kad šis konkursas – mėgstamas visos jo šeimos. Dar vaikystėje Gabrielius mamai pažadėjo, jog kada nors ji išvys savo sūnų didžiojoje scenoje ir panašu, kad savo duoto pažado Gabrielius laikosi – atkakliai varžosi nacionalinėse „Eurovizijos“ atrankose.
Gabrieliau, jau ne pirmą kartą bandote nugalėti atrankoje į „Euroviziją“. Kas taip užburia šiame konkurse?
„Eurovizija“ į mano gyvenimą atkeliavo dar vaikystėje, kai su visa šeima šį konkursą susirinkę stebėdavome per televizijos ekraną. Kažkada mama manęs paklausė: „kada tave išvysime šioje scenoje?“. Aš jai atsakiau, jog tuomet, kai užaugsiu. Tas noras manyje gyveno nuo mažų dienų.
Dabar konkursas – nuostabi galimybė parodyti savo muziką ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Juk per atrankas tavimi domisi ir užsienio auditorija. Taipogi, mano svajonė yra atstovauti Lietuvai. Savo šalį aš be galo myliu, didžiuojuosi būdamas lietuvis. Kai mokiausi užsienyje, net neturėjau minties ten likti, nes buvau visko pasiilgęs čia. Su kitos tautos žmonėmis aš nejaučiu tokio pat ryšio kaip su savo kraštiečiais.
Esate vienas ryškiausių atrankų dalyvių, kuo šiais metais pristatomas kūrinys yra ypatingas?
Kas kartą mano dainose yra paslėpta prasmė. Tų prasmių apstu įvairiausių. Šį kartą kūrinys – apie palaikymą žmogaus, kuriuo tu visada pasitiki, kad ir kas benutiktų, kad ir kas tau ką besakytų. Tas mano apdainuojamas asmuo už tave sirgs bet kokiu gyvenimo momentu ir primins, kad nereikia būti tokiu, kokį matyti nori kiti. Žinau, visiems yra svarbu gyvenime turėti tokį žmogų. Dėl to kūrinys man taip pat yra ypatingas.
Kiek laiko užtrukote, kol galutinė kūrinio versija išvydo dienos šviesą?
Jei skaičiuotume nuo dainos pradžios, kada pirmą kartą sėdau prie instrumentų, iki kūrinio, kurį turime dabar – tai kūrybiniai darbai užtruko mėnesį. Aišku, tai nebuvo taip, kad prie dainos žavieji mano prodiuseriai dirbtų kasdien.
„My Guy“, kaip pats sakote, yra apie artimo žmogaus paramą. Galit išduoti, kas tas žmogus, kuriam dedikuotas kūrinys?
Turiu ne vieną tokį, kuris mane skatina nesustoti ir sako, jog tai, ką darau, yra gerai. Dainą dedikuoju keletui savo artimiausių žmonių. Niekada kurdamas neatsiriboju nuo asmeninių išgyvenimų. Net neabejoju, kad mano patirtys dėliojasi ir melodijoje, ir dainos žodžiuose.
Tiesa, kad netrūko situacijų, kada palaikymo reikėjo tiek profesinėje, tiek asmeninėje erdvėje?
Buvo taip. Ir ne kartą. Žmonės dažnai pasiskirsto į stovyklas – palaikančiųjų arba ne. Ir tie, kurie nepalaiko, dažnai jų žodžiai nebūna niekuo paremti. Neslėpsiu, jog komentarus internete anksčiau buvo skausminga skaityti, bet kuo toliau, tuo vis mažiau kreipdavau dėmesį į tai. Bet kokiu atveju – visiems įtikti neįmanoma. Visuomet bus žmonių, kuriems, kad ir ką bedarytum, tu nepatiksi. Todėl to daryti net nesistengiu ir džiaugiuosi turintis savo gerbėjų ratą, kurie vertina mane. Jų palaikymas man be galo svarbus. Dažnai tie žmonės atsiunčia gražių palaikymo žodžių.
Sunkiausia muzikoje visuomet būna atrasti save, kuomet žinotum, kas tau tikrai patinka, ko tu nori ir ko ne. Žinoma, kartais gerai nusibrėžti ribą, save įstatyti į tam tikrus rėmus, nedaryti bet ko. Tačiau dabar tikrai žinau, kas man patinka ir ko aš siekiu. Yra tikrai ne viena kryptis, kurios link norėčiau pabandyti judėti. Ateityje būtų įdomu net naujus žanrus išbandyti, juk vienoje vietoje užsistovėti – negerai. Tobulėjimas – mūsų gyvenimo variklis.
Neseniai pakeitėte įvaizdį, ar tai susiję su asmeninio gyvenimo permainomis? Dažnai sakoma, kad šukuosena ir išvaizdą mes keičiame tada, kai ir aplink save norime pokyčių...
Ne, nebuvo jokių permainų. Gal tas karantinas kažkiek savo padarė, bet asmeniniame gyvenime viskas buvo ramu. Žmonės turėjo pastebėti, kad dažnai su plaukais eksperimentuoju. Paprasčiausiai mėgstu keistis. Pabuvau ilgais plaukais ir jau visai senokai norėjau grįžti prie dabartinės šukuosenos. Tokią, beje, turėjau prieš trejetą metų. O asmeniniame gyvenime esu labai laimingas.
Esate gana ekstravagantiškas ir mėgstate drąsius sprendimus. Tokie žmonės tikriausiai atsparūs komentarams internete, viešoje erdvėje?
Jei esi užsibrėžęs daryti tai, kas tau patinka, ir dažniausiai ne visiškai taip, kaip norėtų matyti didžioji dauguma, visada bus sunkiau, nei eiti visiškai pasroviui. Bet... kam įdomūs tokie žmonės, kurie nerodo savęs? Dėl to aš save pateikiu ir gyvenime, ir scenoje tokį, koks esu. Natūralumas mane taip pat labai žavi.
Kas liečia komentarus, yra buvę ir ašarų. Tačiau greitai persilaužiau ir ilgai pergyventi neteko. Supratau, kad tikrai yra nelaimingų žmonių ir man jų gaila. Komentarus dabar dažniausiai skaitau tada, kai noriu pasijuokti. Visiškai nebeimu į širdį.
O kaip reagavote į komisijos komentarus praėjusį šeštadienį. Ne dėl kūrinio, bet, pavyzdžiui, dėl kepurės...?
Na, pasakysiu tik tiek, kad visi turime savo nuomonę.
Ar blizgučiais pabarstytoje „žvaigždžių erdvėje“ šiais laikais sunku rasti tikrumo?
Yra tiesos. Tikrai gana sunku, dėl to, kad visi kažkaip stengiasi aplink save pastatyti fasadą, kuris būtų sceniškas, neva taip žmonėms bus įdomiau. Man atrodo, jog didžiausią susidomėjimą kelia tai, kokia esi asmenybė. Visiškai nesvarbu, kiek tų blizgalų prisidėsi, viskas – ne apie tai. Ir pats visada stengiuosi parodyti, koks esu viduje. Tačiau ir pačio tikrumo, paieškojus aplink save, galima rasti. Raginu visus ne maskuoti jį, o rodyti. Tą, kaip minėjau, stengiuosi daryti ir pats.
+37