Per Atlantą vien irklais irtis planuojantis A.Valujavičius bijo tik mirties ir nemėgiamo darbo

Prieš trejus metus dviračiu įveikęs Skandinaviją ir Indoneziją, baidare perplaukęs Dunojų ir užkopęs į trylika aktyviausių Čilės ugnikalnių, lietuvis sustoti nemano ir toliau.

Lapkritį jis pradės net keturis mėnesius truksiantį žygį per Atlantą ir, kaip sako pats, nebus tam geriau pasirengęs nei dabar, sulaukęs 27-erių.

– Aurimai, ar dažnos netikėtos situacijos paties kelionėse?

– Kiekvienas tą netikėtą situaciją vertina skirtingai. Man jos nėra dažnos. Gal todėl, kad nerimauju tik tada, jei gresia pavojus mano sveikatai ir gyvybei. Kitų dalykų nesureikšminu.

Kasdien planuoju irkluoti po 12–14 val., o rinkti kalorijas energijai gauti padės šokoladas, cukrus, riebus ir kaloringas maistas.

Jei nepasisekė, apgavo ar nelepina geras oras, saulė per daug kepina ar nespėju kur nors, suprantu, kad tai kelionės dalis. Vadinasi, reikia tuo mėgautis.

– Kada paskutinį kartą buvote pakliuvęs į panašią situaciją?

– Turėjau skristi į Čilę, bet nespėjau ir įstrigau Brazilijos oro uoste: bagažas tarp lėktuvų pasimetė.

Buvo ir nerimo, ir skambučių, bet net ir tokiose situacijose bendrauji su personalu ir sprendi problemą, o pasimetimo su laiku mažėja.

Iš keblių situacijų išveda drąsa

– O jei visgi panika stipresnė už jus, kas tada?

– Jei matau, kad situacija ne mano protui ir sugebėjimui, stengiuosi paklausti tų pačių savo sekėjų „Youtube“.

Kiekvienas jų savo srities ekspertas (elektronika ar valstybės vizų niuansai, pasų reikalai ir pan.).

Natūralu, kad ne viską pats žinai, tuomet svarbu surasti tuos, kurie galėtų pagelbėti.

– Koks procentas būsimos kelionės sėkmės atitenka namų darbams?

– Namų darbų veiksnys svarbus, bet kelionėse sveika palikti langą nenumatytiems dalykams vien dėl įdomumo.

Namų darbai svarbūs, norint išvengti kvailų klaidų: nepasiruošimo, nežinojimo. Bet ruoštis ir planuoti keliones savarankiškai ne visiems patinka, todėl darbo nepristinga kelionių organizatoriai.

Asmeniškai man pasiruošimas keliauti ne mažiau smagus nei pati kelionė.

– Jūsų kelionės darosi panašios į kasdienybės iššūkius ir dažnai balansuoja ant galimybių ribos. Įveikti Atlanto vandenyną irkluojant… Per kiek valandų žadate tai padaryti? Kodėl esate toks reiklus sau?

– Žmogų visuomet psichologija kiek riboja, bet viskas pasiekiama. Apie laukiančius iššūkius galvoju antrus metus.

O kalbant apie irklavimo valandas, esu paskaičiavęs, kad turėtų tekti 1320 gryno irklavimo valandų.

Vieną didžiausių iššūkių žmonijos istorijoje Atlanto vandenynui metantis A.Valujavičius jaučiasi pasirengęs fiziškai ir psichologiškai.

Jei pavyks, stengsiuosi įgyvendinti greičiausią plaukimą tarp Europos ir Šiaurės Amerikos žemynų per Atlantą (įveikti numatytą distanciją turėčiau per 140 dienų).

– Minėjote, kad šia savo kelione, kaip ir ankstesnėmis, siekiate palikti pėdsaką Lietuvos istorijoje. Ar jau žinote, kaip viskas atrodys?

– Valtyje keturis mėnesius turėsiu beveik septynis metrus gyvenamosios vietos. Joje numatyta irklavimo vieta, taip pat – dvi nedidelės kajutės: vienoje iš jų miegosiu, kitoje bus daiktai ir kelioninis maistas, vandens gėlinimo aparatas. Rutina bus tokia: irkluosiu, valgysiu, miegosiu.

– Minėjote, kad pirma irklavimo atkarpa bus iki Tenerifės. O kaip toliau?

– Nuo Tenerifės iki Kanarų salų reikės atplaukti kone du tūkstančius kilometrų iki Golfo srovės. Distancija ne pati lengviausia. Manau, pasitaikys ir vėjų, ir audrų. Bet žiemos laikotarpis vadinamas geriausiu langu perplaukti Atlantą. Visi irkluotojai renkasi šį laikotarpį, norėdami išvengiant didžiųjų audrų.

Ramina ir tai, kad mano valtis suprojektuota taip, kad, jei apsivers Atlanto vandenyne, pati atgal atsivers.

– Minėjote, kad treniruotes jau intensyvinate, ar esate numatęs, kiek finansų prireiks norint įveikti Atlanto vandenyną?

– Šiai kelionei visiškai netaupau ir neskaičiuoju, atiduodu maksimumą savo santaupų, kad tik ji pavyktų.

Tai ne ta kelionė, kuriai reikėtų taupyti. Nematau prasmės taupyti savo gyvybės sąskaita, todėl vis treniruojuosi, sportuoju, kad išgyvenčiau Atlante.

– O kaip planuojate maitintis?

– Labai panašiai, kaip ruošiantis kopti į kalnus. Viskas bus užpilama vandeniu, kad būtų patogu pasigaminti, taip pat gana sotu ir kaloringa.

Kasdien planuoju irkluoti po 12–14 val., o rinkti kalorijas energijai padės šokoladas, cukrus, riebus ir kaloringas maistas.

Solo kelionės – keliautojų pasirinkimas

– Laukia unikali, gal ir kiek bauginanti, patirtis. Kai aplink nė gyvos dvasios, o tu pats tik su savo mintimis ir vandenynu...

– Aš nuo kitų labiau pavargstu nei nuo savo minčių. Solo kelionės man yra įprastos.

Prie kito asmens tektų adaptuotis, pratintis, o man tai būtų kryžius.

Jaučiuosi pakankamai pasiruošęs ir psichologiškai, kad praleisčiau keturis mėnesius Atlante.

– Kodėl jums reikia tokių iššūkių? Galėtumėte gyventi ir ramiau.

– Aš noriu gyvenimą nugyventi, o ne jį patogiai praleisti, todėl ieškau emocijų ir iššūkių, stengiuosi pažinti pasaulį.

Gyvename labai trumpai, 60–80 metų ir viskas. Fizinės mūsų galimybės senka ir mažėja su kiekvienais metais.

Tad, kol dar galiu, norisi leistis į fiziškai ir emociškai sunkiausias keliones, o ne laukti penkiasdešimties ir tada išsiruošti.

Suprantu viena: niekas už mane nieko nepadarys, tad nemanau, kad man reikia dar dešimt metų laukti.

– Kaip apibūdintumėte, ką jums reiškia kelionės?

– Aš iš kelionių gyvenu. Jos ir mano pomėgis, ir gyvenimo būdas, ir verslas. Be jų, matyt, nejausčiau gyvenimo skonio. Nenorėčiau gyvenime užsiimti niekuo kitu. Labiausiai bijau užsidaryti biure ir dirbti nepatinkantį darbą, dar – mirti.

Komfortas neįdomus

– Jūsų kelionės labai skiriasi nuo viskas įskaičiuota. Ar nepavargstate, kai už viską esate atsakingas pats vienas?

– Nakvojant ne viešbutyje, o, pavyzdžiui, palapinėje, man susitaupo labai daug pinigų.

Namų lovoje įprastai praleidžiu mažiau laiko nei palapinėje. Taigi galiu investuoti į kur kas reikalingesnius dalykus: filmavimo įrangą, elektroniką ir pan.

Žinoma, galėčiau kas vakarą nuomotis viešbutuką, bet tuomet keliavimas prarastų savo spalvas ir netektų prasmės. Komfortas man tiesiog neįdomus.

Ramina ir tai, kad mano valtis suprojektuota taip, kad, jei apsivers Atlanto vandenyne, pati atgal atsivers.

– Iš kieno paveldėjote tokį polėkį? Kiek jis patrauklus ir priimtinas šalia jūsų esantiems?

– Visą laiką buvau gamtos vaikis. Iškylos joje nuo mažumės mano kraujyje.

Viskas prasidėjo maždaug nuo penkerių. Vasarodavome su tėvais paežerėje. Na, o ūgtelėjus prisidėjo tai, kad labai myliu laisvę tiek fizinę, tiek psichologinę, tiek ir finansinę.

Turėti palapinę bagaže ir žinoti, kad pernakvoti galiu bet kur neieškodamas viešbučio, tiesiog miškelyje, man sukuria labai daug laisvės.

O dėl gyvenimo būdo, yra mane palaikančių ir su tuo susitaikančių. Galėtų ir niekas nepalaikyti, nesureikšminu to pernelyg, nes keliauju dėl savęs.

– Keliaudamas ir su artimaisiais daug komunikuojate?

– Tėvams kartkartėm parašau žinutę. Bet, kadangi bloginu, jie taip pat turi galimybę stebėti, kaip man sekasi.

Keliaudamas Indonezijoje keturis mėnesius su mama gal ir susirašiau keturis kartus. Man tiek komunikacijos užtenka, o mama gali stebėti, kaip man sekasi.

Na, dar draugai, su kuriais susiskambiname ir pasišnekučiuojame. Tiek ir gana.

– Jūsų stebėtojų bendruomenė didelė, per 100 tūkst. sekėjų „Youtube“. Kaip manote, kas žmones labiausiai patraukia?

– Gal tai, kad kai kuriuose momentuose žmonės atpažįsta save: patys ne kartą į tokias situacijas buvo pakliuvę. Įdomu stebėti, kaip kitas per tas pačias problemas brenda.

Auditorijai tai kaip nesibaigiantis serialas, tam tikras realybės šou, kur pabaiga nežinoma net ir man, blogintojui.

Ateities nesureikšmina

– Kodėl verta rinktis savo paties planuojamas ir įgyvendinamas keliones?

– Jos leidžia pamatyti lankomus kraštus visai kitu rakursu. Tarkime, keliaujant antra pagal dydį Europos upe, Dunojumi, keliavau per dešimt valstybių stebėdamas jų upes, uostamiesčius.

Taigi atsivėrė iki tol nepažintas pasaulis. Man, kaip vandens žmogui, tai buvo įspūdinga.

Kiekviena mano kelionė skirtingai sunki, tačiau išskirtinė. Jei keliaučiau be miego palapinėse, dviračio minimo ir irklavimo, gal įspūdis apie tas šalis formuotųsi dar kitoks.

Kiekviena mano kelionė skirtingai sunki, tačiau išskirtinė.

Įsimintina buvo ir Skandinavija. Norėdamas ją pažinti, įveikiau beveik keturiolika tūkst. kilometrų dviračiu ir pamačiau keturiolika valstybių.

– O jei koks netikėtumas kelionėse ištiks ir nebegalėsite įprastai keliauti. Ar klausėte savęs, kas tada? Galiausiai kas pasirūpins jumis?

– Jei nesugebėsiu pasirūpinti savimi, vadinasi, laikas mirti. Likti vienam man nėra tabu: bent jau dabar jausena labai komfortiška.

Gal kitaip kalbėsiu sulaukęs keturiasdešimties? Bet šiuo metu koncentruojuosi į keliones, o ateities nesureikšminu: tiesa, ne visos mano kelionės saugios, bet gyventi reikia įdomiai.

– Ar nesigailėsite, kad tiek laiko skiriate kelionėms, užuot su tais, kuriuos labiausiai mylite?

– Aš galvoju, kad iki paskutinės akimirkos, kai jau matysiu šviesą tunelio gale, jausiu savyje džiaugsmą, kad veikiau tai, kas labiausiai patinka.

Džiaugsiuosi, kad atidaviau dūšią dėl svajonių. Kol kas egzistencinių klausimų nekyla: kiekvieną dieną mėgaujuosi tuo, ką darau, ir man tiek gana.