Devyniskart Lietuvos čempionas, kurio sportinė specializacija šiandien – 400 metrų barjerinis bėgimas, išdrįso padaryti tai, ko ilgai nedarė, tačiau ko labai norėjo, – išbandyti vokalo jėgas. Kai „Lietuvos balso“ atrankos vakarą Artūro JANAUSKO (33) lūpose suskambo „Nothing Really Matters“, Monika Liu pirmoji pasuko kėdę ir, išvydusi šį vaikiną, neslėpė ekstazės.
Kas motyvavo pasirodyti scenoje ir televizijoje? Juk, regis, ir taip nestokoji dėmesio – stadionuose laimi Lietuvos čempionatus.
Dainuoti visada traukė, tačiau drovėdavausi tai daryti viešai ir juo labiau tokiuose populiariuose televizijų projektuose. Iš artimos aplinkos kažkada man yra užkirtę: „Gal geriau nedainuok, nes nusidainuoji...“ Tai šiek tiek žlugdė, susigūžiau, užsisklendžiau, tačiau sykiu iki šiol mane lydinti pastaba nuolat stiprino ambicijas įrodyti, kad galiu įveikti save, savo kompleksus. Tiesa, juos aštrino dar ir visiškas fiasko, patirtas seniai, gal prieš dvylika metų, – tada mėginau laimėti televizijos projekto „Dangus“ atranką. Po komisijos pašaipios kritikos maniau, kad niekada gyvenime nelipsiu ant scenos. Ir vis dėlto... Matyt, tai, ką esi daręs vaikystėje ir ko jauti iki galo nebaigęs – esu dalyvavęs „Dainų dainelės“ konkursuose, gimtuosiuose Telšiuose lankiau muzikos mokyklą ir iki devintos klasės grojau klarnetu, – neduoda ramybės visą gyvenimą. Tiesa, iš muzikos norėjau dviejų dalykų: arba solinio dainavimo, arba groti fortepijonu. Bet kadangi su tėvais gyvenome kukliai ir nedideliame bute neturėjome galimybės įsigyti pianino, teko rinktis klarnetą, o įdomesnių pamokų už solfedžio, kai natas skaitai tarsi knygą, negalėjau net įsivaizduoti.