Per dukros gimtadienį – jautrus R.Banionytės įrašas: „Jei ne ji, turbūt iki šiol būčiau Los Andžele“

Sausio 18-oji R.Banionytės šeimoje itin džiugi ir pilna sveikinimų, skriejančių gimtadienį mininčiai Emanuelei. Savo dukrą 15-ojo gimtadienio proga R.Banionytė pasveikino ne tik glėbiu apkabinimų, bet ir viešai. Rūta socialiniuose tinkluose pasidalijo jautriais žodžiais, skirtais mylimai dukrai, ir prisiminė bedrą jųdviejų nukeliautą kelią. Šiuo įrašu sutiko pasidalinti ir su portalu Žmonės.lt.

„Lygiai prieš 15 metų į mano gyvenimą atėjo Emutė. Šiandien jos gimimo diena. Šalia visų emocijų, šventimų planavimų, vos nepasimetė svarbiausias dalykas, dėl kurio reikėtų švęsti.

Ema išėjo į mokyklą, Mindaugas išvažiavo su Kamila, o aš atsisėdau ant lovos, atsidariau kompiuterį ir facebookas pradėjo mesti nuotraukas.

Taip susigraudinau. Emos gimimas buvo ir yra vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Jeigu ne ji, aš turbūt iki pat dabar būčiau gyvenus Los Andžele. Tubūt būčiau save įtikinus, kad kažko labai iš gyvenimo tikėtis nereikia. Yra pinigų, kelionių, vyno, cigarečių…

Emutė man buvo kažkoks stebuklas. Aš buvau priversta suaugti ir pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad galiu ir privalau pasirūpinti kitu žmogumi. Tam reikėjo tapti sveikesne, laimingesne ir stabilesne.

Dėl Emutės aš pasukau visai kita kryptimi. Jos mažos rankytės ir žalių akių žvilgsnis mane kėlė ir stūmė priimti geresnius sprendimus.

Kiti 15-ka metų šalia Emos buvo ypatingi. Pirmiausia, aš kaip ir daugumą mamų, daviau jai visą savo meilę ir šilumą, kad ji galėtų augti sveika ir saugi.

O dabar šalia savęs turiu nuostabią ir labai protingą jauną mergaitę, kuri man yra labai gera draugė, nuostabi pašnekovė, nepakeičiama kelionių partnerė, pagalbininkė…

Šitam gyvenimo etape, aš mokausi, kaip netapti savo dukrai tik drauge, kaip jos neapkrauti ir nuolat sau primenu, kad pirma ir svarbiausia rolė yra būti mama.

Kiekvieni metai atneša, daug pasikeitimų ir išgyvenimų. 15-ti atneša visiškai naujus jausmus ir patirtis, nei atnešė 14-ti.

Ačiū tau dukryte, kad atėjai pas mane, kad esi! Man labai smagu su tavimi dalintis kasdienybe, palaikyti tave ir stebėti kaip tu skleidiesi! Su Gimimo diena tave, brangioji ir mylimoji Emanuele!

Bus labai smagu sėdėti šalia tavęs ir kartu jausti dėkingumą už dar vienus nuostabius metus“, – rašė R.Banionytė.

Rūta Banionytė nekart atviravo apie savo gyvenimą, kuris vertas filmo scenarijaus. Moteriškumo praktikų „Šokoladas sielai“ įkūrėja prieš 20 metų išvyko iš Lietuvos, tapo sėkmingai karjeros siekusiu modeliu ir ištekėjo už 40 metų vyresnio milijardieriaus. Po 11 metų trukusios santuokos Rūta pripažino, kad turėjo viską, bet laiminga nebuvo.

Jos vyras buvo 40 metų vyresnis milijardierius, kilęs iš Lietuvos, kuris puikiai suprato, kaip jauną bei ambicingą merginą padaryti laiminga. Rūta sako, kad tai buvo labiau verslo sandėris, nei tikra santuoka. Jam reikėjo žmonos trofėjaus, o jai – prabangaus gyvenimo.

„Gyvenau prabangiame name už kelis milijonus doleriu. Mano diena prasidėdavo 12-ą valandą nuo treniruotės su asmeniniu treneriu, tuomet eidavau apsipirkinėti, o vakare dalyvavau verslo susitikimuose ir buvau tobula gyvenimo partnerė. Niekada vienas prieš kitą neapsimetinėjome šeima, turėjome du atskirus gyvenimus. Jis turėjo savo asmeninį gyvenimą, į kurį aš nesikišau, o aš – savąjį. Per trejus metus labai gerai išmokau savo, kaip žmonos, pareigas“, – atviravo Rūta.

Moters gyvenimas buvo nesibaigiančios pramogos, kelionės į prabangius kurortus ir skrydžiai privačiais lėktuvais. Tačiau visa tai vyro verslo dalis, kurioje Rūta taip pat turėjo savo poziciją.

„Žinodavau, su kuo reikia užmegzti verslo ryšius, o geriausias būdas tai padaryti yra per žmonas. Susidraugaudavau su jomis, mes kartu mėgavomės grožio procedūromis, apsipirkinėdavome ir kitaip smagiai leisdavom laiką. Visa tai buvo nuoširdu, aš tikrai jas pamildavau, tačiau kartu tai buvo įrankis pasirašyti vyrui milijoninius kontraktus“, – neslėpė Rūta.

Laidoje „Bus visko“ Rūta atviravo, kad, artėjant trisdešimtmečiui, ir supratus, jog materialūs dalykai neatneša laimės, nusprendė jos ieškoti pasinerdama į labdarą, savanorystę ir dvasinius dalykus. Tuomet ėmė galvoti apie vaikus, tačiau tai į 40-čia metų vyresnio sutuoktinio planus neįėjo.

„Pradžioje svarstėme keletą brangių variantų, spermos donorai, dirbtinis apvaisinimas... Bet vėliau mane ištiko emocinė krizė, sunkiai susirgo mano mamytė, išvykau į Lietuvą. Vis rečiau grįžinėjau į Los Andželą ir galiausiai čia pastojau“, – laidai „Bus visko“ pasakojo Rūta.

Susilaukusi dukros moteris nebesvarstė grįžti atgal į Los Andželą ir toliau ieškoti laimės. Rūta liko Lietuvoje ir jautėsi vis laimingesnė. Nors iš skyrybų galėjo praturtėti, moteris sako, kad niekada nebuvo lengvų turtų medžiotoja.