Per karantiną Liepa Norkevičienė rūpinosi artimųjų apsauga: „Tėvai – medikai, tai ir nerimo buvo šiek tiek daugiau“
Virtualios paskaitos, filmavimai televizijoje ir rūpestis dėl medicinos sektoriuje dirbančių tėvų – tai tik keletas dalykų, kuriuos per karantiną teko patirti laidos „Klauskite daktaro“ vedėjai, atlikėjai Liepai Norkevičienei. Dabar Liepa į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją žvelgia racionaliai ir stengiasi vengti bet kokio streso. „Pamažu viskas grįžta į savo vėžes“, – pasakoja ji.
Liepa, kaip jūsų šeima išgyveno karantino pradžią?
Kadangi mano abu tėvai medikai ir dirba ligoninėse, tai to nerimo buvo šiek daugiau. Mama – šeimos gydytoja, tėtis – anesteziologas. Abudu turėjo kontaktą su sergančiais, negaluojančiais asmenimis. Prasidėjus pasaulinei pandemijai, mane aplankė nelabai geras jausmas, jaudinausi, kad tik viskas būtų gerai.
Džiaugiuosi, jog mano šeima nenukentėjo.
Dabar panikos aplinkui nebejaučiu. Manau, visiems – tiek visuomenei, tiek medikams pasidarė ramiau. Žinoma, negaliu kalbėti apie tuos, kurie dirba infekciniuose skyriuose. Kiek aplinkui pastebiu, viskas po truputį grįžta į savas vėžes. Nerimo, isterijos – kur kas mažiau.
Kokių priemonių ėmėtės norėdama apsaugoti savo šeimą?
Su vyru griežtai laikėmės karantino, nevaikščiojome po parduotuves. Į lauką išeidavome tik pavedžioti augintinio. Norėdama užtikrinti savo šeimos saugumą, tėvams pati pirkau respiratorius ir siunčiau juos iš Vilniaus į Klaipėdą.
Iš pradžių rinkoje nebuvo apsaugos priemonių pasiūlos, todėl teko viską įsigyti už kur kas didesnę kainą. Tačiau sukčiais tokių pardavėjų aš nelaikau. Tiesiog vieni turėjo, o kitiems reikėjo. Suvokiu, jog nebuvo kitos išeities – kokias kainas siūlė, už tokias žmonės ir pirko.
Nemanote, kad tokie „brangesnių“ apsaugos priemonių pardavėjai siekė pasipelnyti?
Pardavėjai pasinaudojo susiklosčiusia situacija rinkoje ir tiek. Manau, kad tie, kas turėjo, ir pardavė kaip jiems geriau. Netrukus juk viskas normalizavosi ir dabar kainos prekybos vietose tokios, kokios ir turėtų būti.
Jūsų tėvai – medikai. Jiems kaukes siųsti teko net iš Vilniaus, kokia situacija karantino pradžioje buvo įstaigose, kuriose jie dirba?
Nenorėčiau komentuoti situacijos ligoninėse, todėl galiu tik nuoširdžiai patikinti, jog respiratorius siunčiau tėvams vien dėl to, kad visa šeima būtų aprūpinta. Norėjosi garantuoti artimųjų saugumą. Radau kur įsigyti ir nupirkau. Tuo metu respiratorių buvo sunku gauti visoje Lietuvoje, o Klaipėdoje gyvena ir mano sesuo su šeima. Siekiau bent šiokio tokio užtikrintumo.
Kaip šiuo neįprastu laikotarpiu vyko darbas laidoje „Klauskite daktaro“. Vienu metu atrodė, kad Alvydas Unikauskas reportažus rengia vienas?
Darbas televizijoje tikrai tapo kitoks. Koronaviruso sukeltos pandemijos akivaizdoje daktaras Unikauskas bendraudavo su savo kolegomis ligoninėje, iš ten jis ruošė reportažus, o paskui sugrįždavo į studiją, kur vykdavo tolimesni laidų filmavimai, kuriuose dalyvavau ir aš.
Esate antro kurso studentė. Kremtate politikos mokslus, kaip karantinas pakeitė šią gyvenimo pusę?
Karantino metu mano Viešosios politikos studijos persikėlė į internetą. Tokiu būdu mokausi iki šiol, kol kas su jokiais sunkumais nesusidūrėme. Džiaugiuosi, jog puikiai suorganizuotas visas studijavimo procesas.
Esu motyvuota mokytis. Gerbiu savo dėstytojus ir jų laiką. Žinau, kad kai kurių dalykų iš knygų savarankiškai neišmoksi, todėl į kiekvieną paskaitą jungiuosi su tikslu. Beje, nuotolinis mokymosi būdas turi ir savų pliusų. Dažniau gal net tingisi kažkur važiuoti, o prisijungti prie kompiuterio juk daug pastangų nereikia. Su malonumu tęsčiau virtualias paskaitas ir toliau. Aišku, žmogiško ir gyvo bendravimo kartais norisi, tačiau kas liečia produktyvumą, paskaitų internetu minusų aš neįžvelgiu.
Kodėl pasirinkote politiką?
Politika man visuomet atrodė įdomi, visi tie analizės procesai. Dėl to su didžiuliu entuziazmu kibau į mokslus. Dabar džiaugiuosi, jog turėsiu diplomą.
Seniai esu įsikibusi minties, kad noriu pasibaigti aukštąjį mokslą, turėti universitetinį išsilavinimą. Šiuo metu esu jau antrajame kurse. Juk tiek darbas televizijoje, tiek muzikos sferoje – pakankamai laikinas dalykas. Tie, kas tai daro, puikiai supranta. Niekada negali žinoti, kada viskas gali pasibaigti, todėl noriu būti tikra dėl plano B. Jei nebesitęstų mano karjera televizijoje ar muzikinėje sferoje, turėsiu diplomą ir galėsiu eiti dirbti darbą, susietą su savo specialybe.
Tačiau savo noru darbo televizijoje neatsisakytumėte?
Nenorėčiau. Man ši veikla be galo patinka, džiaugiuosi komanda ir laiku praleistu su žiūrovais. Todėl, jei iš televizijos pusės niekas nesikeis, iš manosios – tikrai kažkokių pokyčių irgi nebus.