Per karantiną teko keisti darbą: vizažistė – prie taksi vairo, populiarus bosistas – prie puodų

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Virtuvėje buvo visko!

Muzikos pasaulyje žinomas ir atlikėjų graibstomas bosistas Julius Valančauskas, stojus antrajam karantinui, suprato: koncertų nebus dar laaabai ilgai. Tad su drauge Egle Stankevičiūte sukūrė „12 OʼClock Box“ – dienos pietų prenumeratą. Julius beveik kasdien stovi prie puodų ir, aišku, pjaustydamas saugo pirštus!

„Mano atvejis beveik klasikinis: nuo pirmos klasės tėvai išstūmė į muzikos mokyklą „supažindinti su muzika“. Šiek tiek pasimokiau groti pianinu ir ta pažintis nutrūko. Mano paauglystėje ant bangos buvo roko grupės – gimnazijoje tokios buvo kelios, draugai grojo būgnais ir gitaromis, užsinorėjau ir aš. Muzikos mokykloje norėjau „į gitarą“, o kas yra bosinė gitara, neturėjau žalio supratimo. Draugai padrąsino, kad „čia kieta!“. Labai kieta gal nebuvo, nes po poros metų supratau, kad tai ne man, tai neįdomu ir, apskritai – ką aš čia veikiu?

Buvo tikras vargas, nes per metus išmokau tik vieną gamą, o mane išgrūdo į bigbendą: prakaitavau ten raudonas kaip burokas ir amžiams prakeikiau tą bosinę gitarą. Bet dar po metų vienas dėstytojas kažkaip stebuklingai sugebėjo įrodyti, kad ir bosinė gitara gali būti įdomi. Įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją ir užsižiebė begalinis noras groti. Nors mokytojai, matydami, kaip atkakliai kankinuosi, užjautė: „Juliuk, kol nevėlu, gal keisk specialybę, tu gi negabus…“ Bet tada sukilo toks ryžtas, kad rūsy pas tėvus grodavau po dešimt valandų kasdien, – man tai buvo išlikimo klausimas! Taip prasidėjo tikrasis muzikanto kelias: muzika visus tuos metus iki pernai buvo pagrindinis uždarbio šaltinis.

Ar buvau tikras baltarankis? Ne visai. Vasarą yra tekę ir statybose kroviku dirbti, bet vienas baisiausių darbų buvo santechniko padėjėjo. Pamenu, stoviu rūsyje prie tualeto, viršuje iškirstos skylės vamzdžiams, santechnikas šūkteli: „Tai pasakyk, kai pareis.“ Supratot, kas ten pareina? Apsiliejau visas tuo gėriu, nusipraust nėra kur, einu namo visas smirdantis, nes gėda tokiam lipt į autobusą. Bet negaila, kad tokių patirčių buvo: jos grūdina.

Prieš metus atrodė, kad atėjo karjeros pikas: pilna koncertų, uždarų vakarėlių; atrodė, kad viskas krypsta tik geryn, nes pavasarį buvo priplanuota didelių koncertų turų. Galvojau, na va pagaliau atėjo tas laikas, kai gerai pagyvensiu! Ir kovą staiga atėjo ne tas puikus gyvenimas, o karantinas. Pamenu tą dieną: viskas uždaroma, koncertai atšaukiami, draugai, kurie sukosi maitinimo versle, panikuoja. Net gamta krėtė pokštus: vėjas ūžaudamas laužė medžių šakas, kelios nukrito tiesiai prieš nosį, sakytum, tikrai ateina vos ne pasaulio pabaiga. Kokią savaitę ar dvi turėjau susivokti, kas vyksta, nes lindo mintys, jog – op – ir tavo karjerai galas. Tik tada dar buvo naivaus tikėjimo, jog visa tai – trumpam.

Rugpjūtį ir rugsėjį šiek tiek atsigavome, įvyko keletas koncertų lauke, bet jautėsi, kad tai laikina ir pasekmių bus dar ilgai. Pandemijos situacija skaudžiausiai paveikė muzikantus ir aktorius, kiti bent jau turi galimybę tęsti savo veiklą online. Muzikantai irgi bandė daryti live koncertus, bet darbo daug, o pelnas lygus nuliui – kam žmonėms mokėti? Jie gali pasižiūrėti kažkada įvykusį koncertą nemokamai. O be to, nėra tos energijos, kuri tvyro tikrų koncertų metu. Ėmiau galvoti, ką dar galėčiau veikti. Idėja buvo mano draugės Eglės, kuri turi restoranų valdymo patirties ir kurios veikla irgi nutrūko. Abu atsidūrėme toje pačioje valtyje, ir Eglė priminė apie mano hobį – man buvo smagu gaminti. Be mano meilės maistui ir be Eglės organizacinių įgūdžių mums nebūtų pavykę. Man patiko maistas, ypač Azijos virtuvė, turbūt Tailande stipriai įsimylėjau maistą, reguliariai gaminau, ieškojau receptų. Eglei sekėsi viską iki smulkmenų sustyguoti, susitarti su tiekėjais, pasirūpinti logistika, reklama – man tai nepavyko, taigi mes vienas kitą papildėme. Ar buvo baisu pradėti? Aišku, buvo. Juk toks darbas su muzika neturi nieko bendro… Tačiau, gerai pagalvojus, kitos išeities nebuvo – reikėjo mokėti sąskaitas ir stengtis atsitiesti.

Kada prasideda ir baigiasi mano darbas? Kai ryte pramerkiu akis ir kai jas užmerkiu vėlai vakare – būnu toks nusikalęs, kad užmiegu per sekundę. Iš pat ryto važiuoju į turgų – užsibrėžėme produktus pirkti tik iš ūkininkų. O tada stoju prie puodų. Vakarop viską sudėliojame į dėžutes ir išvežiojame klientams prie durų – kad kitos dienos pietums jie jau turėtų maisto, kurį tik pasišildytų, kad jų nebevargintų galvos skausmas, ką čia suvalgius, tuo labiau kad per pietų pertrauką artimiausios prie biuro kavinės meniu jau buvo iki skausmo pažįstamas ir neįvairus. Mokausi ir iš patirties – dabar jau žinau, kiek ko pirkti, kaip tinkamai laikyti peilį ir pjaustyti, kad neįsipjaučiau. Virtuvėje buvo visko: ir ašarų, ir sugadintų patiekalų, ir beprotiško skubėjimo, streso, ir džiaugsmo sulaukus gerų atsiliepimų. Tačiau, kokių force majeure benutiktų, stengiamės nenuleisti savo aukštos kartelės, netoleruoti jokios chaltūros, norime, kad rezultatas džiugintų ir mus pačius. Gal todėl, kad ir ankstesnėse veiklose stengėmės būti geriausi.

Karantinas išmokė į gyvenimą žvelgti kūrybingai. Nuo grojimo didžiausiose šalies arenose iki darbo virtuvėje prie puodų ir savo verslo kūrimo – taip, šuolis milžiniškas, bet gyvenimas įgavo naujų spalvų ir, nors sritis visiškai pasikeitė, noras kurti ir pasiekti kiek įmanoma daugiau niekur nedingo. Stygas pakeitė peiliai, natas – prieskoniai, o publikos plojimus – geri klientų atsiliepimai ir pasitikėjimas. Pasibaigus darbo dienai, atidavus visą save virtuvei ir visai „12 O’Clock Box“ veiklai, užplūsta toks pat malonus jausmas, kaip po sėkmingo koncerto.“

Kiekviena diena – kitokia

Garsi vizažistė Julija Estko, kurios rankoms savo veidus patikėjo turbūt visos Lietuvos žvaigždės ir ne tik, nustebino savo pažįstamus staigiu posūkiu – dabar ji tapo „Bolt“ vairuotoja. Tačiau tie, kas geriau pažįsta Juliją, žino, kad ji pasiruošusi dar ne tokiems viražams...

„Galbūt kažkam su fraze „žvaigždžių vizažistė“ siejasi ir žodžiai „išlepinta princesė“, bet ja nebuvau. Niekas ir neleido būti baltaranke: kaime pas močiutę ne tik gerai padūkdavau, bet ir nuravėdavau kilometrines burokų vagas, plaudavau indus, tvarkydavau kiemą; atostogoms prie jūros irgi užsidirbdavau. Kai kartą paauglystėje buvau pakviesta į vestuves, iškilo problema – neturėjau suknelės, o mamai, kuri mane ir brolį augino viena, nors buvo mokslininkė su dviem aukštojo mokslo diplomais, tuo metu buvo striuka su pinigais. Pamenu, taaaip norėjau gražiai atrodyti! Namie radau kelis audinius, per naktį pasisiuvau suknelę – niekas paskui nepatikėjo, kad tai mano rankų darbas... Per vestuves girdėjau: „Tikrai pirkta, nemeluok!“

Nuo vaikystės traukė gražūs rūbai, dailus makiažas. Gerai mokiausi, ir po devynių klasių manęs labai nenorėjo išleisti iš mokyklos, daug kam atrodė, kad „galiu geriau“, bet įstojau į drabužių konstravimo ir siuvimo mokyklą. Ten labai gerai mokiausi, iš pradžių sukeldama pavydą moksladraugėms: joms atrodė, kad geri pažymiai tik dėl dėstytojo simpatijos man, bet buvo toli gražu ne taip. Tiesiog norėjau viską padaryti tobulai – jei reikėdavo ką nors nubraižyti, padariusi klaidą ne ištrindavau, o braižydavau iš naujo. Daugybę kartų. Paskui pusmečiui išvažiavau pas pusbrolį į Vokietiją, o grįžusi nežinojau, ką man toliau daryti.

Ėmiau mokytis teatro grimo ir kostiumo dizaino specialybės, o naktimis užsidirbdavau siūdama drabužius, nes mokslai buvo brangoki. Nesvarsčiau, man sunku ar ne; tuomet, ir visus tuos metus, kol mama buvo gyva, iš jos gavau labai labai daug – besąlyginę meilę. O dėl pinigų nesukau galvos – žinojau, kad jų visada galėsiu užsidirbti. Greitai sulaukiau skambučių iš žurnalų – grimavau jų herojus fotosesijoms, sukausi kaip voverė, nors iš pradžių atrodė, kad tas darbas bus laikinas. Mano dienos buvo užpildytos veikla, dirbdavau ir savaitgaliais, o vakarais sėdėdavau su vaiku. Iš draugų gaudavau velnių: jie nesuprato, kam tiek daug dirbu. Daug jų taip ir praradau – neturėdama jiems laiko.

Metams einant suvoki: dėmesio turi skirti ne tik darbui ir vaikui, bet ir sau bei draugams. Buvau labai atsidavusi savo darbui, bet palengva ėmiau suprasti, kad noriu daugiau. Prieš keletą metų įgijau masažuotojos specialybę ir dar dirbau stiliste „Lietuvos ryto“ televizijoje. Su sūnumi, kuriam dabar trylika, buvome nusprendę, kad galėčiau įsivaikinti – jis labai norėjo sesutės, todėl ruošiausi ir tam gyvenimo etapui. Paskui kažkas viduje mane sustabdė – suabejojau... Kai baigėsi darbas televizijoje, nusprendžiau, jog galiu, kaip ir nemaža dalis žmonių, pabandyti pragyventi iš minimumo. Sumažinau savo poreikius – tai buvo gera pamoka dar prieš prasidedant karantinui. Taip, išgyventi buvo sunku, nors įmanoma, bet man norėjosi daugiau pinigų, tuo labiau kad nebuvau nieko sukaupusi juodai dienai. Po pirmojo karantino supratau, kad neverta sėdėti ir kažko laukti. Dar prieš keletą mėnesių buvo šovusi tuo metu atrodžiusi juokinga mintis pabandyti dirbti taksiste. Praėjusią vasarą įsidarbinau vienoje taksi įmonėje, bet nepatiko sąlygos, tad nesikankinau ir nuėjau į „Bolt“.

Ir man patiko! Įdomu sutikti įvairių žmonių, pajusti jų požiūrį į daugybę dalykų, netgi – susipažinti su Vilniaus apylinkėmis, nors esu tikra vilnietė. Aišku, vežant pirmuosius keleivius širdelė drebėjo, bet nuotaiką sau ir jiems kėliau dovanomis: buvau sukūrusi kelias dešimtis marškinėlių – juos tiesiog išdovanojau, supratusi, kad šitas biznis nebus pelningas, pernelyg didelė jų savikaina. Pajuntu, kuris žmogus nori kalbėti, kuris – tylėti, ir pati mokausi tylėti, nes visada buvau itin šneki. Atsirado ir nuolatinių klientų. Šiandien, pavyzdžiui, vežiau žmogų į Šalčininkus, kol jo laukiau, apžiūrėjau miestelį – niekada nebuvau ten buvusi. Pati reguliuojuosi, kiek noriu ir galiu dirbti. Dažnai kai sutemsta, po keturių ar penkių vairavimo valandų, jau pajuntu, kad pavargo akys, tada važiuoju namo. Dabar mes visi išgyvename Švilpiko dienas, jos vienodos iki blogumo, o maniškėse bent keičiasi žmonės, maršrutai, nuotaikos.

Aišku, labai pasiilgstu savo darbo, kurį dirbau 20 metų. Bet kol tęsis karantinas, žinau, kad užsakymų nebus. Man reikia judėjimo, nemėgstu būti namie, noriu vis naujos veiklos, tad baigiau fenotipologijos kursus pas Marką Lučiną: man visada buvo įdomus žmogaus veidas, o dabar dar įdomiau jį tyrinėti! Ieškau tango mokytojo – kai tik bus galimi kontaktai, labai noriu išmokti šokti beveik tobulai. Tango nėra tik paprastas šokis – šokant intensyviai dirba smegenys! Mane labai traukia tokie dalykai! Ir dar turiu mintį: kai paūgės sūnus, kai galėsiu jį palikti ilgesniam laikui, norėčiau po Europą pavairuoti vilkiką. Ne visam laikui, aišku, bet man labai norisi pajusti gyvenimą ant ratų. Tik įsivaizduokit: važiuoji, aplankai kokį nors miestą, paskui kitą, pamatai begalę gražių peizažų. Ir kiekviena diena – vis kitokia!“

Ne bijoti, o padėti

Kino ir televizijos prodiuserė Justina Ragauskaitė praėjusį pavasarį buvo viena iš pirmųjų, Lietuvoje susirgusių koronavirusine infekcija. Pusantro mėnesio lovoje ir nežinomybė dėl sveikatos neatgrasė nuo noro padėti kitiems: ji savanoriauja kelių ligoninių „reaktoriuose“ – ten, kur gydomi sunkia COVID-19 forma sergantys ligoniai.

„Esu trečios kartos vilnietė ir kai mokyklos draugai skųsdavosi, kad vasarą juos į kaimą išgrūda, šiek tiek pavydėdavau. Buvau itin toli nuo ūkio darbų, gal tik penkiolikos pirmą kartą draugų kaime iš arti pamačiau kiaulę. Mamai, profesionaliai kulinarei, iki šiol priekaištauju, kad nelabai ką sugebu virtuvėje, bet ji sako, jog aš tiek mokiausi apsikrovusi knygomis, kad nenorėjo manęs nuo jų atitraukti. Pirmieji paauglystės uždarbiai buvo moderniųjų šokių grupėje – koncertuose mums mokėdavo simboliškai; šiek tiek daugiau užsidirbdavau iš privačių anglų kalbos pamokų: intensyviai mokiausi pas universiteto dėstytoją, o paskutinėse gimnazijos klasėse jau pati mokiau jaunesnius.

Mane visada traukė žurnalistika, svajonė išsipildė, rašiau, vienu metu buvau žurnalo redaktorė. Vėliau pasukau į vaizdo komunikaciją, nuo televizijos perėjau prie dokumentinių filmų, paskui prie vaidybinio kino. Jo gamyba, sakydavau, yra gyvenimo būdas, tai alinanti ir reikalaujanti atsidavimo profesija. Priimtus praktikantus net įspėdavau, kad kino magijos tėra galbūt tik ant raudono kilimo, o visas procesas – ilgos įtemptos valandos ne visada maloniomis sąlygomis, būna, ir kaitroj, ir speige. Praėjusių metų pradžioje intensyviai dirbau, apie naujus projektus šnekėjausi su užsienio partneriais, netrukus turėjome ruoštis naujam lietuviškam filmui, skraidžiau į komandiruotes. Viena jų, kovo pradžioje, ir buvo lemtinga.

Visada dirbau daug ir be pertraukų, šeimos kūrimui neliko laiko. Iš aplinkinių vis girdėdavau, kad dirbu per daug, ne visi mane suprato... Bet visus darbus, planus ir sumanymus nutraukė pandemija. Kartais manęs klausia, ar nebijojau savanoriauti ligoninėse, juk sunkiai sirgau, tikimybė užsikrėsti daugiau kaip po pusmečio jau buvo nemaža. Tačiau yra svarstyklės: vienoje pusėje – asmeninė baimė, kitoje – akivaizdus pagalbos poreikis. Kadangi esu Šaulių sąjungos narė, pilietinė pareiga man nėra tuščia frazė. Suprantu, ko ten ėjau, tuo labiau kad Šaulių sąjungos nariai dabar savanoriauja visur, kur yra pagalbos poreikis. Gal galėjau rinktis saugesnį kelią, bet pasirinkau padėti ten, kur pagalbos reikia daugiausia. Ir kur situacija, nebijau to žodžio, yra gana tragiška.

Kadaise svarstydama apie profesijas sakydavau, kad kuo jau kuo, o medike būti negalėčiau. Bet medicina, kiek jos dabar teko pažinti, taip įtraukia, kad pajuokauju: jeigu tai taptų darbu, už kurį mokama, kažin ar nesusigundyčiau pasilikti. Beje, vis pasigirsta klausimų, ar mes, savanoriai, negauname jokio atlygio. Žinoma, kad ne! Juk tai savanorystė. Mes patys, atitrūkę nuo realių darbų, investuojame savo laiką ir jėgas. Nuo šiol, palyginti su fiziniu ir emociniu krūviu, su tempu COVID-19 „reaktoriuje“, liežuvis neapsiverstų darbo kino aikštelėje pavadinti sunkiu. Kino srityje tikslas – premjera, vaizdas ekrane, o ligoninėje – išgelbėta sveikata ir gyvybė. Raudonojoje zonoje visi laukiame šios bangos atoslūgio, bet esame taip įsilieję į personalo gretas, kad, įtariu, baigus savanorišką veiklą, tų personalo žmonių savaip trūks...

Emocinis krūvis ligoninėje sunkesnis už fizinį. Bet pereiname kelias fazes: iš pradžių, tik atėjus į raudonąją zoną, kasdienybė atrodo labai sunki; paskui pradedi viską priimti kaip faktą, nelaužydamas savęs psichologiškai ir nesvarstydamas, kaip pakeisti tai, kas nebepakeičiama. Kasdien mokaisi įvairių dalykų: nuo visiškai paprastų, slaugos, sanitarinių darbų iki sudėtingesnių funkcijų, pavyzdžiui, reanimacinės aparatūros priežiūros, akylo rodmenų fiksavimo žurnaluose ar net kraujo tyrimų. Po kelių savaičių darbo, eidamas į pamainą, kone žinai visą sąrašą darbų, nutuoki, ką darysi, ką jau moki. Savanoriauju tiek Antakalnio ligoninės skyriuose, kur su ligoniais galima pakalbėti, tiek Santaros klinikose – ten reanimacijoje, prijungti prie aparatūros, deja, jau dažniausiai nesąmoningi ligoniai.

Man iki šiol nuostabu, kad personalas taip mumis pasitiki, skiria savo laiko mums apmokyti, viską paaiškina. Neneigsiu – būna psichologinių lūžių, nuolat tvyro emocinė įtampa, itin skaudu būna atsitikus blogiausiam. Skaudu, kai matai reanimacijoje už save jaunesnius... Pati gulėjau ligoninėje, kenčiau visus koronaviruso negalavimus, žinau, ką reiškia, kai esi vienas, su niekuo negali pasikalbėti ir nenumanai, kokia bus sirgimo eiga. Mane gelbėjo išmaniosios technologijos, bet dabar ligoninėse daug senyvo amžiaus žmonių, kurie kartais nori tiesiog minimaliai pabendrauti. Kai kurie sunkiai kalba, kai kuriems deguonies trūkumas sukelia hipoksiją ir, ko gero, nukenčia atminties funkcijos, nes kasdien turi iš naujo ir iš naujo pasakoti tuos pačius dalykus ir vis atsakyti į tą patį klausimą: ar jau atėjo žiema?

Todėl, atvirai kalbant, po pamainos ligoninėje norisi apie tai negalvoti... Skaudu, kad yra žmonių, kurie naudojasi šia situacija savais tikslais: vieši asmenys, politikai. Ir jau visiškas dugnas, kai drįstama skelbti apie „gydantį“ vandenį. Įstojusi į Šaulių sąjungą, dalyvavau ukrainiečių karių rengtose taktinės medicinos pratybose karo lauko ligoninėse, išlaikiau egzaminus. Ir aiškinantiems „Nehiperbolizuokite, kad čia neva karas“ aš, prisimindama tai, ko tada mokiausi, atsakau, kad kartais atrodo, jog ant ligonių lovų tetrūksta spalvotų žymeklių, indikuojančių būklę: „išgyvens“, „galbūt“, „neišgyvens“... Vis dėlto esu optimistė: atsirado skiepai, ateis pavasaris, bus daugiau saulės, gal ir mes jau būsime iš tos situacijos kai ko pasimokę ir gyvenimas nebebus toks suvaržytas.“