Per savo vestuves viešumo išvengusi Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Nesinorėjo, kad per man svarbią šventę stovėtų krūva fotografų“
Jurgita Jurkutė-Širvaitė, ryškiausias televizijos veidas, kažkaip stebuklingai išvengia paskalų. Jei kokie nors debesėliai ir praslenka, tai nepikti ir menkai kliudantys jos gyvenimą. Tad apie pastarąjį nelabai ką žinome, bent jau – iš patikimų šaltinių. Nors vienas faktas neginčytinas: šie metai Jurgitai ypatingi – ji tapo diplomuota aktore ir pailgino pavardę.
Kodėl vengi viešumos? Priežasčių būna įvairių: principai, nenoras gaišti laiką?
Nėra laiko vakarėliams. Ketverius metus nuo ryto iki vakaro lankiau paskaitas. Aktorinis – ne universitetas (kurio patirties irgi turiu), dirbi ir savaitgaliais. Atsimenu, kai „Meno forte“ repetavome „Dieviškąją komediją“, labai džiaugiausi, kad sekmadienis būdavo šventa diena, repeticijų nevykdavo ir išvengdavau gėdos prašytis į „Chorų karus“. O akademijoje šventadienių nebuvo. Niekam neužteko laiko, nieko nespėjau, ketverius metus maitinausi „Statoil’e“ – ten pat ir ryte, ir per pietus, ir vakare (nors „Lukoil’e“ dešrelės skanesnės ir bandelės minkštesnės). Dar gerai, kad man taip pasisekė su televizija laiko atžvilgiu. Studentas, norintis darbo, iš kurio galėtų gyventi, tam turi skirti bent jau pusę savo laiko. O aš per mėnesį aukodavau tik keturias dienas... Ir iš pat pradžių pasakiau, kad nebūsiu tas žmogus, kuris darys reklamą. Jiems tiko tokia sąlyga.
Bet nenoras reklamuotis – lazda su dviem galais...
Dar ir kokiais! Toks jausmas, kad kai tyli, tave puola dar labiau. Esi kaip katinui lašiniai, kurie pakabinti aukštai ir kurių jis nepasiekia.
Pyksti dėl to?
Juokiuosi. Atsimenu, kai Rytis man pasipiršo, buvo tylu, ramu. Spauda apie tai pranešė daug vėliau kaip didžiausią naujieną. Tada ir pamaniau: „Matyt, tos, kurios gauna žiedelį, pačios skambina žurnalistams ir praneša džiugią žinią, tada informacija būna patikima. O jei kas nors nenori pasiskelbti, tai žiedas pastebimas po metų.“ Anksčiau naiviai galvojau: kaip operatyviai žmonės dirba, kaip viską suseka. Dabar nebegalvoju. Bet ir nesmerkiu jų. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl fotografo, kuris darbe buvo pagirtas už tai, kad nufotografavo mano žiedą, – jis pats pasakojo.
Vestuvės Plungėje irgi buvo bėgimas nuo žurnalistų?
Nuo nieko aš nebėgu. Bet suprantu savo padėtį ir žinau, kad jei ką nors ilgai planuosiu, organizuosiu, vis tiek nepavyks to nuslėpti. O nesinori, kad per man svarbią šventę stovėtų krūva fotografų. Todėl vestuvės įvyko beveik spontaniškai. Aišku, tas žodis netikslus: mes juk ne tris savaites kartu ir ne staiga sumanėme keisti statusą... Viskas įmanoma, tiesiog reikia turėti patikimų žmonių, kurie neplepa.
Julės Šiurkutės interviu su Jurgita Jurkute-Širvaite skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“.