Per Valentino dieną gimtadienį švenčianti Akvilė Kavaliauskaitė: „Gyveni ir nieko nežinai“
„Tikriausiai dabar žmonės tikisi išgirsti kokį pribloškiantį metų planą, bet nuoširdžiai noriu vėl sugrįžti prie sporto.” – kvatojasi žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė, atsakydama į klausimą apie sau keliamus artimiausius uždavinius. Lygiai prieš 31-erius metus ji gimė per saldžiomis raudonomis širdelėmis ir gėlėmis paženklintą Valentino dieną.
Akvile, šiandien jums dviguba šventė?
Visiškai. Nesvarbu 20-as, 25-as ar 31-as gimtadienis, aš visuomet linksmai jį pasitinku. Reikia būti niurzgliu, absoliučiai nuobodžiu žmogumi, kad to nedarytum. Jei yra proga – pasinaudokime ja. Dabar žmonės aplinkui neva neturi laiko, visada užsiėmę, skundžiasi esą spaudžiami visokių kitokių reikalų, kurie man iš tiesų dažnai neatrodo tokie svarbūs. Gimtadieniai būna įvairūs – vieni minimi ištaigingiau, kiti – paprasčiau.
Kad gimiau per Valentino dieną – miela. Aišku, nežinau, kaip jausčiausi, jei būčiau visiškai vieniša, ar, pavyzdžiui, niekas manęs nemylėtų, galbūt viskas atrodytų ne taip gražu. Bet dabar nevaikštau liūdna, esu apsupta „fainų“ žmonių. Ir visai nesvarbu, kad kiti kratosi Valentino dienos kaip komercinės šventės, iš tikrųjų ji turi stulbinančiai gražią savo išraišką. Šiandien, nuėjusi į prekybos centrą, apsidairau – visi žmonės pasipuošę, su gėlėmis, net pasidžiaugiau mintyse, juk kartu tos gėlės ir man. Kai už lango niūrus vasario oras – mintis tikrai praskaidrina tokios akimirkos.
Yra žmonių, kurie gėdijasi švęsti Valentino dieną. Neturi tam laiko, jiems „ne lygis“.
Gal kažkam pritrūksta fantazijos, kaip įdomiai tą padaryti. Nebūtina į vonią prisibarstyti žiedlapių ar voliotis prabangioje patalynėje su „seksi“ apatiniais, tai komercijos vilkų pasiūlymas, o mes galime pradžiuginti žmones, kuriuos mylime, pamąstyti apie juos: kaip tu su jais elgiesi? Kaip su jais kalbi? Ar skiri pakankamai dėmesio? Žiūrėkite, gal kažkas nuo tos dienos ir pasikeis – pradžiuginsit mamą, pasidarysit su ja artimesni. Ir jei kažkas pasveikins jus, manau, reikia būti normaliu žmogumi, neburbėti ir pasakyti „ačiū“.
Per gimtadienį įprastai klausiu, kas per pastaruosius metus gyvenime įvyko, pasikeitė. O ar gali žmogus per vieną dieną kardinaliai pasikeisti?
Esu mačiusi tokių, kurie per vieną naktį virsta kitomis asmenybėmis. Pradeda nevalgyti mėsos, aiškinti visiems apie sveiką gyvenseną ar išpažinti kitą religiją.
Nežinau, kiek perversmų mano gyvenime jau įvyko, bet tikrai išmokau nusiraminti, nesiimti darbų, į kuriuos įklimpsiu, man bus nesmagu. Kuo daugiau stengiesi, kad tavo gyvenime būtų mažiau savaime suprantamo turinio, tuo linksmiau. Kartais atsitinka, kad į visus savo darbus pasižiūriu iš kitos pusės ir apsiraminu, suvokiu – gyvenu įdomiai.
Galbūt su metais daugiau sau atleidžiate, nežiūrite į vieną ar kitą poelgį savikritiškai?
Dažnai skundžiuosi dėl įvairiausių aplinkos veiksnių. Net mano artimiausių žmonių rate daug tokių, save kritikuojančių. Padaręs kažką gerai, savęs negiri, o jei, neduok Dieve, kažkas tau nepasisekė, tai žiūrėk jau visai nosį nukabinęs vaikštai ir tai tau atrodo kaip didžiausia katastrofa. Esu labai savikritiška. Įvairūs elementai, hormonai veikia mūsų smegenis. Žinoma, iš dalies tas savikritiškumas veda pirmyn. Bet, pavyzdžiui, profesinėje srityje aš niekuomet nesijaučiu tvirtai, priešingai – dabar vedu rašymo kursus ir kai į mane kas kreipiasi „lektore“, tarsi elektra nupurto.
Savo draugui neseniai sakiau, kad toks jausmas, lyg būčiau greitai brendusi iki 25-erių, o tada viskas sustojo. Dabar mano pasaulyje mažiau pasimetimo ir kvailysčių, bet jeigu nebūčiau priversta žinoti savo metų – sakyčiau, kad bent jau penkeriais esu jaunesnė.
Tačiau dabar tikriausiai suvokiate ir žinote daugiau dalykų, nei anksčiau?
Gyveni ir nieko nežinai. Tačiau nežinojimas manęs nebegąsdina. Branda – tikriausiai to nežinojimo pripažinimas. Anksčiau man atrodė, kad jei jau žmogus kažko pasiekęs, jam puikiai sekasi kurioje nors profesinėje srityje – tai joje jis be išlygų viską išmano. Kai vėliau užmezgiau darbinius santykius su žmonėmis, kurie man iki šiol yra autoritetai, aš suvokiau kad ir jie, po velnių, daro nesąmonių, irgi nusišneka, pamačiau, jog tobulų bei viską išmanančių tiesiog nėra.