Ekonomistas, verslininkas, literatas ir gyvosios istorijos tyrinėtojas – tai tik keli epitetai, kuriais aplipęs knygų apie istorinius Vilniaus reliktus autorius Darius POCEVIČIUS (54). Toks vis naujų vaidmenų išbandymas, anot jo, nulemtas ne tik susiklosčiusių aplinkybių, bet ir noro nugyventi kuo daugiau gyvenimų. O dabar, atrodo, laikas dar vienam.
Jūsų gyvenimas nesisuko aplink poeziją ir istoriją – kadaise galvojote tapti ekonomikos srities mokslininku.
Galvojau, bet už mane nusprendė gyvenimas. Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, parašiau ekonomikos srities disertaciją ir 1992 metais grįžau į gimtinę. Tačiau čia mano kūrinio niekam nereikėjo, nebuvo su Lietuva susijusių tyrimų. Atlyginimas taip pat buvo labai mažas. Vedžiau, susilaukiau vaikų, todėl, nors norėjau likti akademinėje srityje, galiausiai teko ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių.
Buvau priverstas tapti verslininku – pirma rinkodaros specialistu, o galiausiai įkūriau atskirą reklamos agentūrą. Šis gyvenimo etapas, kaip ir mokslininko, truko apie septynerius metus. Simboliška, kad per tokį laiką atsinaujina visos žmogaus kūno ląstelės, biologiškai žvelgiant, tampi lyg kitu žmogumi.
Išvis žmogaus gyvenimo trukmė labai ribota – vidutiniškai 70–80 metų. Jei juos paskiri specializuotai sričiai, nesvarbu, tai būtų verslas, kultūrologijos tyrimai, o gal dangoraižių statymas, ji atima visą tavo laiką, bendrauji tik su tam tikro sluoksnio žmonėmis. Esi lyg voras stiklainyje, kuriame knibždi su kitais vorais. O aš laikausi požiūrio, kad reikia nugyventi kuo daugiau gyvenimų.