Performanso „This Order Goes Wrong“ autoriai tikina – kiekvienas patiriame nerimą

„This Order Goes Wrong“ – tarsi nerimo meditacija, parodanti, kad tai, ką jaučia jį išgyvenantys, yra bendražmogiška ir universalu. Galbūt net kontroliuojama ir nugalima. Mintimis dalijasi kompozitorius Dominykas Digimas, vaizdo projekcijų autorius Kristijonas Dirsė ir dramaturgas Rimantas Ribačiauskas.

Savo projektui pasirinkote emocinį krūvį turinčią temą – nerimą. Spėju, jog kiekvienas esate su juo susidūręs asmeniškai. Kokios buvo tos patirtys?

Kristijonas: Projekte nerimo apraiškas mes vaizduojame kaip nevalingus kūno tikus bei konvulsijas, kurios palaipsniui užvaldo visą sąmonę, tačiau aš asmeniškai į didelį stresą reaguoju visiškai atvirkščiai – tampu apatiškas, pasyvus, galiu ištisas valandas miegoti, kūną apima nejautra. Man buvo labai įdomu, tačiau taip pat ir sudėtinga ieškoti būdų perteikti aktyvų nerimą, nes pats jį galiu suvokti tik kaip išorės stebėtojas.

Dominykas: Aš esu patyręs įvairias aktyvaus nerimo apraiškas, tačiau mano atveju jos labai natūraliai "nugula" į partitūros puslapius. Tai nereiškia, jog stengiuosi viską žodis žodin tiesiogiai atkartoti – anaiptol, patirčių perkėlimas į kūrybą atveria galimybę į save pažvelgti retrospektyviai, tarsi atsitraukus galėtum interpretuoti savo ankstesnius poelgius ir būsenas.

Galiu pritarti Kristijonui, jog stresinės patirtys dažnai veda į savotišką užsidarymą savyje. Kita vertus, nerimas natūraliai lydi mane jau vien dėl to, kad turiu pabaigti muzikinę medžiagą iki nustatyto laiko, o jo dažnai nepakanka, ypač dabar, artėjant premjerai, manau, visi jaučiame tai, apie ką bus kūrinys. (juokiasi)

Rimantas: Aš kaskart nustembu, kai žmonės tvirtina niekada nepatiriantys nerimo. Nekalbu apie akivaizdžius nerimo šaltinius, kaip kad viešas kalbėjimas ir pan., verčiau apie tą nepaaiškinamą, liguistą nerimą. Mane nerimas lydi nuolatos, žinoma, stengiuosi jį kontroliuoti, kartais pavyksta, kartais nelabai. 

Manau, kad jis yra susijęs su galvoje be perstojo cirkuliuojančiomis mintimis, automatiškai gimdančiomis troškimus ir baimes, veikiančiomis kaip didžiulė automatinė mašina, kurią nors minutei sustabdžius pasijunti iš tiesų laisvas. Tekstai kūrinyje, nors jie tėra pagalbinė priemonė muzikai ir vaizdui, būtent ir kalba apie šiuos procesus.

Nerimas visais laikais buvo žmogaus palydovas, bet nerimo tema – truputį slapta ir gėdinga, skirta gvildenti psichologo kabinete. Ar tiesa, kad jūs norite paskatinti žmones tyrinėti nerimą smalsiai ir betarpiškai, neprimetant jam neigiamų atspalvių? Ar galima nerimą priimti net kaip savotišką dovaną?

Dominykas: Visada yra lengviau, kai aiškiai įvardini, kas tai yra. Kur kas baisiau yra gyventi nežinant, kas su tavimi vyksta. Bet kokia psichologija problema ar kondicija yra verta aptarimo ir įsigilinimo, tačiau mūsų projektas yra visų pirma meninis, ne socialinis, jis nėra skirtas kažkam padėti spręsti savo problemas, nors neatmetu galimybės, kad jis galėtų tapti įkvėpimu ar inspiracija panašiam veiksmui.

Kristijonas: Pritariu kolegai, jog mes nesistengiame nerimo kažkaip estetizuoti ar juo pasimėgauti. Dirbdamas su šiuo projektu, daug skaičiau, domėjausi nerimu ir jį patiriančiais žmonėmis, ir mane abstulbino nerimo fenomeno mastas. Kadangi pats nesu patyręs nei panikos atakų, nei kitų panašių dalykų, net neįsivaizdavau, koks tai iš tikrųjų dažnas reiškinys.

Rimantas: Manau, kad dažnai nerimas net nėra pakankamai identifikuojamas. Aš asmeniškai labai greit pajaučiu, kai žmogus, su kuriuo bendrauju, stipriai nerimauja, kartais pabandau pakalbinti, išsiaiškinti priežastis, tačiau dažnu atveju nerimas nėra laikomas dalyku, kurį reiktų spręsti galbūt netgi su gydytojo pagalba. Kaip ten bebūtų, "This order goes wrong" tikrai nebus psichoterapijos kursas. (juokiasi)

Kūrinys būtų sunkiai atpažįstamas be vizualinės dalies, kuri natūraliai įsikomponuoja ir organiškai papildo performansą. Kokios vizualinės technikos naudojamos video projekcijoje ir kokio efekto siekiate?

Kristijonas: Pirminė idėja buvo angl. glitch - perkrova arba trumpas jungimas. Vizualiai tai gali atrodyti kaip trumpas trukdis, nenumatytas nefunkcionavimas dėl technologinės perkrovos. Tuomet sekė labai daug eksperimentų, video dalis patyrė ne vieną metamorfozę, ieškojau būdo kuo organiškiau perteikti nerimą ir jo kuriamą atmosferą. 

Prie glitch'o ilgainiui prijungiau praksinoskopo konceptą (kuomet daug paveikslėlių judėdami sudaro animacinio filmo įspūdį). Per panikos ataką laiko suvokimas tarsi išsiskleidžia ir tu gali vienu metu matyti dabartinį kadrą, bet taip pat ir kadrą, einantį prieš jį ir po jo – praeitį, dabartį ir ateitį viename momente. Kitas svarbus aspektas – perėjimas nuo kompiuteriu sugeneruotų vaizdų prie gatvės fotografijos, taip tarsi pasakant, jog tai, kas vyksta, yra realu, tikra.

Kūrinio partitūra atrodo išties įspūdingai – atlikėjos instrumentas suderintas neįprastais intervalais, tuo pat metu skamba audio įrašas, naudojamas balsas, gausu choreografinių nuorodų. Ar yra specifinės priežastys būtent tokiam skambesiui? Kaip sekėsi kolaboracija su smuikininke Lora Kmieliauskaite?

Dominykas: Kurti šią kompoziciją pradėjau būtent Loros Kmieliauskaitės prašymu – jai reikėjo kūrinio smuikui solo. Iš karto ėmiau sukti galvą, kaip vienas smuikas gali atliepti daug skirtingų būsenų, emocijų, kaip viską galima papildyti ir išplėtoti. Taip ir atsirado būtent tokie sluoksniai. Kaip minėjo Kristijonas, mūsų atspirties taškas buvo glitch'as, kaip technologinė klaida, ir pritaikius jį žmogui mes atsirėmėme į tiką, socialinį nerimą, agorafobiją (atvirų visuomeninių vietų baimę).

Žmogui paniškai bijant prarasti kontrolę, nebevaldyti savo kūno, atsiranda trumpi, nevalingi judesiai, trūkčiojimai. Žmogiškasis glitch'as atsispindi ir muzikinėje medžiagoje, kūrinio eigoje jis vis ryškėja, kol galiausiai ima dominuoti. Tuo paremta ir kūrinio dramaturgija – tarsi ištęstas panikos priepuolis su visai jo elementas. Išreikšti visus panikos atakos aspektus nepakanka vien akustinio smuiko skambesio, todėl jis nuolat sąveikauja su savo paties garsu (Loros įrašyta antroji smuiko partija), taip pat su atlikėjos balsu, kitų žmonių įrašytais balsais, judesiais ir video projekcija.

Bendradarbiavimas su Lora Kmieliauskaite buvo išties produktyvus. Ji – patyrusi šiuolaikinės muzikos atlikėja, nuolat besitobulinanti įvairiuose kursuose pas pasaulyje pripažintus šios srities profesionalus, todėl visada turėdavo daug pasiūlymų ir praktinių pastebėjimų iš atlikėjo pusės. Nors iš pažiūros muzika yra labai tiksliai užfiksuota, visa tai labai prisidėjo prie galutinio rezultato, atsižvelgiant į Lorą kaip asmenybę bei menininkę su savitu stiliumi ir požiūriu.

Kristijonas: Lora labiausiai prisidėjo prie apmąstymų, kaip į viską reaguos publika ir tokiu būdu neleido mums užsisklęsti vien savo pačių kūryboje. Nuolat primindavo, kaip svarbu, jog klausytojas iš tikrųjų suprastų, ką tuo norime pasakyti.

Rimantas: Aš prisijungiau prie šio projekto kiek vėliau, kai pagrindinė idėja jau buvo išgvildenta, tad galiu viską matyti truputį labiau iš šalies. Noriu pabrėžti, jog Lora Kmieliauskaitė yra ne tik smuikininkė, bet labiau performatyvaus meno atlikėja, užmezganti ypatingą ryšį su publika, kuris tikrai perauga įprastinio atlikimo ribas.

Įdomus sprendimas šalia nerimo sutrikimus patyrusių žmonių pasakojimų įkomponuoti Senovės Romos filosofų žodžius. Ar tai savotiškas pasiūlymas pažvelgti į nerimą iš platesnės, filosofiškesnės perspektyvos? Koks buvo procesas atrenkant būtent tam tikrus žodžius ir sakinius?

Rimantas: Skaitydamas įvairią literatūrą apie nerimą, atradau, jog romėnų filosofai jau buvo atradę nerimą ir vadino jį sutrikimu. Vėliau jis kuriam laikui pradingo iš bet kokių kronikų, prisišliejo prie tuometinės depresijos pirmtakės melancholijos ir galiausiai sugrįžo į medicinos terminologiją kartu su S. Freudu. Man pasirodė labai įdomu, kad nerimas nėra tik mūsų laikų, užpildytų socialinėmis medijomis ir stresu, problema, norėjau parodytis šios temos universalumą. Seneka rašo, jog nerimą žmogus jaučia tada, kai jis nėra pilnavertis pilietis, neatlieka savo visuomeninių pareigų, o tik laksto kaip skruzdė šen bei ten. Žiūrint į šiandienos pasaulį, galima būtų pasakyti atvirkščiai – visi taip įnikę į socialinį gyvenimą, kad neberanda laiko sau ir dėl to jaučia nerimą. Taip pat yra ir toks momentas, kaip medikalizacija – kai tam tikri dalykai, ypač opūs šiandien, iš tikrųjų visada egzistavo, tačiau nebuvo įvardijami kaip ligos ar sutrikimai.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami šį projektą? Gal buvo ir kokių nors juokingų nutikimų ar nesusipratimų?

Rimantas: Tai buvo pirmasis mano muzikinis projektas, kuomet žodis yra tik šalutinė, papildanti medija. Sakyčiau, kad tai man, kaip dramaturgui, išlaisvinanti patirtis – dirbti buvo labai lengva ir įdomu. Greitu metu laukia kitas muzikinis projektas, tad ši kolaboracija man buvo didelė patirtis.

Kristijonas: Daugiausiai jėgų pareikalavo siekis asmeniškai įsikūnyti į tą nerimą, kurį norėjome perteikti, rasti tinkamas priemones vaizdinei daliai, nepaslysti ant klišių, nes, pripažinkim, nerimo tema šiuo metu yra gana aktyviai eksploatuojama. Norėjau, kad tai būtų originalu, tačiau tuo pat metu ir nuoširdu, tikra. Rimtesnių nesusipratimų net ir nebuvo, nes nuo pat pradžių atradom tam tikrą sinergiją ar tiesiog gerą balansą tarp visų projekto kūrėjų. Prie komandos prisijungiant naujiems žmonėms, dialogas išliko sklandus ir lengvas.

Dominykas: Tai buvo vienas pirmųjų tokios apimties darbų ir man iššūkiu tapo noras nuosekliai sudėlioti medžiagą ir organiškai atvesti klausytoją nuo pradžių iki pabaigos, aprėpti visas keturias dalis, jas plėtoti. Taip pat svarbu buvo kuriant mąstyti ne vien apie muziką ir vaizdą, bet iš karto suvokti, kaip į bendrą piešinį įsilies žodžiai bei judesiai. Su Kristijonu ir Lora bendradarbiauju jau ne pirmą kartą, todėl komunikacija buvo tikrai labai sklandi, visi sugebėjome realizuoti savo mintis ir sumanymus, tikiuosi, tai pajus ir klausytojai.