Performansų kūrėja Monika Dirsytė: „Mano dirbtuvės yra mano galvoje“

Monika, kodėl savo meno išraiškos forma pasirinkai performansus?
Per performansą geriausiai galiu suformuluoti savo sumanymus ir padaryti taip, kad jie butų paveikūs ir vizualiai, ir psichologiškai.

Apie ką kalbės tavo performansas, kurį rodysi mugėje „ArtVilnius‘20“, žurnalo „Žmonės“ stende?
„The Ball“ arba lietuviškai – „Kamuolys“ kalba apie tai, kad visi mes – žmonės ir vienaip ar kitaip esame susiję vienas su kitu. Galime atitrūkti, emigruoti, tačiau mūsų visų esmė ir pradas yra čia, Lietuvoje. Performanse dalyvauja 9 žmonės, jie surišami gimnastikos virvėmis. Virvės labai tamprios, taigi, kiekvienas surištas gali atitrūkti nuo kitų. Bet tik tiek, kiek leidžia virvė. Visa tai galima interpretuoti įvairiai, tačiau svarbiausia – žmonės ir jų ryšiai.

Kokius performansus mėgsti žiūrėti pati? Ką juose atrandi?
Net ir realiame gyvenime žmonės kartais kuria performansus, per daug nemąstydami. Kiekviena situacija, kurią žmogus išgyvena jam nebūdinga elgesio struktūra, jau yra jo performansas. Pastaruoju metu mane labai domina performansai, aiškiai susiję su technologine pažanga.

Kaip manai, ar pasaulinė pandemija turės įtakos menui? O gal tau pačiai ji atpūtė naujų idėjų?
Pasaulinė pandemija parodė, kaip stipriai mums reikalinga technologinė pažanga. Juk visas gyvenimas persikėlė į internetą. Įdomu stebėti meną dabar, kai jis išgyvena virsmą technologijų pilname pasaulyje. Mane nuoširdžiai sukrėtė įvykiai pasaulyje, sukūriau du naujus performansus.

„Pan/demos“ pirmą kartą atlikau medijų meno festivalyje „Enter18“ – dvi valandas, svilinant saulei, kenčiant begalinį tvankumą ir karštį šliaužiojau, ropojau stikliniame, ganėtinai ankštame labirinte. Fiziškai tai buvo vienas sunkiausių mano performansų. Jis kalba ne tik apie virusą, ne tik apie pasaulį sukrėtusią pandemiją, bet ir apie tai, kad mes dažnai patys užsidarome medijos, socialinių tinklų saviizoliacijoje. Šį mano darbą taip pat bus galima pamatyti savaitgalį meno mugėje „ArtVilnius‘20“.

Ne taip seniai iš Londono grįžai atgal į Lietuvą. Kaip šiandien apibūdintumei Londono etapą. Ar gali pasakyti, kad tarp daugybės šio miesto menininkų jauteisi sava?
Londono etapas man atvėrė labai daug. Tame mieste užmezgiau stiprias draugystes, gavau daug gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą, po Londono, sunkumai, kuriuos tenka čia patirti, prilygsta malonumams.

Mano charakteris yra gana kietas, nepalūžtu taip lengvai, jei kas klostosi ne pagal planą. Londone jaučiausi gerai, man patiko jausti to miesto laisvę. Lietuvą palikau jau būdama čia žinoma menininkė, pakilime, tačiau to išvažiavimo labai reikėjo – negaliu kurti tik dėl to, kad padaryčiau karjerą, ar sulaukčiau komercinės sėkmės. Menas man yra filosofija, mąstymo būdas. Taip pat ir juodas darbas.

Ar gali jausti skirtumą, kaip į tavo performansus reaguoja lietuviai ir kitų pasaulio miestų publika?
Sunku pasakyti, tačiau kartais žmonės Lietuvoje žvelgia giliau, tikrai mėgina suprasti, pajausti. Bet gal tik taip man atrodo. Tarkime, Berlyne, Didžiojoje Britanijoje žmonės itin drąsūs. Jie nebijo ir patys sudalyvauti, o lietuviai labiau mėgsta stebėti.

Dabar gyveni Panevėžyje. Matyt, kūrybai vieta visai nesvarbi?
Visiškai taip. Kūryba randasi galvoje, čia yra mano dirbtuvės. Iš praktinės pusės, Panevėžyje turiu kur kas geresnes sąlygas kurti, auginti vaikai ir rašyti doktorantūros darbą.

Kokį svarbiausią uždavinį iškeli sau, kai kuri?
Visų pirma – nustebinti pačią save. Turiu jausti beprotišką aistrą, azartą, ieškau originalumo ir unikalumo. Svarbiausiais ir sunkiausias uždavinys – išlikti besąlygiškai atvirai.