Perlai: nuo mitais apipinto simbolio iki demokratiškiausio papuošalo

Ilgas vėrinys, siekiantis juosmenį, arba trumpi karoliai, paryškinantys kaklą, – žavingas tiek dalykinio kostiumėlio, tiek vakarinės suknelės priedas. 

4200 metų „akmuo“, kupinas stebuklingų galių

Perlai, grožio ir nekaltumo simbolis, turi tūkstantmetę istoriją ir visada buvo garbinami įvairių kultūrų ir šalių. Jie pirmą kartą paminėti prieš 4200 metų kinų metraštyje – karaliaus Ju istorijoje: „2206 m. pr. Kr. karalius Ju gavo upės Huai duoklę – žėrinčių perlų...“ Anuomet Kinijoje perlai buvo rūmų hierarchijos atributas: imperatoriaus dignitoriaus rangas buvo žymimas nefrito, turkio arba koralo karoliuku, o aukščiausio rango didikas savo galvos apdangale turėjo perlą.      

Senovės graikai ir romėnai manė, kad perlai suteikia akims spindesio ir saugo nuo nelaimingos meilės kančių. Graikų legendos pasakoja apie jūros nimfos ašaras, virtusias perlais. Romėnai buvo tikri, kad perlų reikšmė keičiasi priklausomai nuo spalvos: geltoni dovanoja turtus, rudi suteikia išminties, balti garantuoja laisvę, o žali neša laimę.

Kinijoje perlai buvo laikomi jaunystės eliksyru, Mongolijoje – valdžios simboliu. Indijos pirkliai tikėjo, kad žiedas su perlu saugo nuo vagių ir nevykusių sandėrių. 

Taip pat buvo manoma, kad šie „akmenys“ pavojingi, nes sugeba nuimti „rožinius akinius“. Perlų šeimininkas mato pasaulį be pagražinimų, bet kartu jie tramdo pasipūtimą ir puikybę, dovanoja pastovumą. Taigi, perlas ne pats geriausias „akmuo“ meilės nuotykiams, priešingai – jis sutvirtina meilės saitus bei ištikimybę ir šiuo atveju simbolizuoja nuolankumą.

Krikščioniškas pasaulis suteikė perlams šviesos ir skaistumo simbolio reikšmę. Rusijoje perlai, be aukštuomenės garbinimo, įgavo ir religinę reikšmę. Jais dažnai dabindavo mitras, lazdas, kryžius, arnotus, Biblijos viršelius, ikonas ir smilkytuvus. Moterų vienuolynuose jais puošdavo vyresniosios rožinį ir avalynės kulnus. Perlus ėmė vadinti „Kristaus nuotakų akmenimis“. 

Išminčiai teigė, kad susapnuotas perlas lemia sėkmę, o gautas dovanų – priteklių.

Perlas – tikriausias laimės talismanas. Savo šeimininkui jis atneša džiaugsmą ir norų išsipildymą. Išminčiai teigė, kad susapnuotas perlas lemia sėkmę, o gautas dovanų – priteklių. Senovės astrologai tvirtino, kad perlai užtikrina sėkmę, ypač žmonėms, gimusiems Žuvų ženkle. Labai rekomenduotini nešioti netekėjusioms merginoms ir moterims, nepriklausomai nuo amžiaus. Jie lemia ilgą gyvenimą, suteikia aštrumo žvilgsniui, padeda numatyti ateitį. Perluose paslėpta pozityvi Mėnulio energija, todėl būtina juos saugoti, branginti ir tausoti.

Nuo senovės buvo manoma, kad perlai gęsta palietę žmogų, sudariusį sandėrį su savo sąžine. Todėl, jei tikėsime padavimais, perlas gali būti poelgių barometras, teisėjas.  

Japonijos, Saudo Arabijos, Irako bei Ramiojo vandenyno regiono gyventojams šis „akmuo“ iki šiol nacionalinis. Jie įsitikinę, kad tai sveikatos, laimės, ilgaamžiškumo ir meilės simbolis.

Daugelis tautų išsaugojo tikėjimą paslaptingomis perlų ir jų savininko sąsajomis. Tibetiečių medicinos žinovai tvirtina, kad perlų papuošalai prieš žmogui susergant nustoja spindėti ir taip atskleidžia ligos simptomus. Iš tiesų, tarp „akmens“ spindesio ir jį turinčio žmogaus sveikatos būklės sąsajų esti. Jei perlai nešiojami taip, kad liestų kūną, „akmuo“ sausėja lėtai. Tačiau pagyvenusių žmonių oda yra sausesnė, todėl jų perlai greičiau praranda blizgesį, bylodami apie viskam negailestingą laiką.

Nežinomas vaistas nuo šimto ligų

Šiuolaikinei Europai mažai žinomos arba jau primirštos medicininės perlų galios. Tačiau negudrių gydomųjų receptų iš jų miltelių paslaptis iki šiol pasitelkia dažnas Rytų šalių žiniuonis. Ten nuo neatmenamų laikų buvo tikima, kad perlai stiprina širdį ir malšina jos skausmus (reikia perlų pačiulpti kaip čiulpinukų), gydo aritmiją, grąžina ir tausoja jėgas, išlaiko grožį ir jaunystę, didina seksualinį jautrumą ir patrauklumą.

Jie padeda apsinuodijus, gydant smegenų ligas, išvaiko meilės bėdas, melancholiją ir rūpesčius, gerina regą, stiprina akių nervus, gydo akių ligas, tarp jų leukomą ir vištakumą. Perlai valo kraują, jį šviesina, kiek skystina. Taip pat saugo nuo visokių baimių ir išprotėjimo, šalina blogą burnos kvapą, gydo nemigą, infekcijas, migreną ir hemorojų, padeda karščiuojant, sergant diabetu, silpnina astmos priepuolius, stiprina dantis ir suteikia jiems gražaus blizgesio. Itin naudingi nėščioms moterims, nes saugo vaisių.

Japonijoje perlų milteliai parduodami vaistinėse ir yra labai paklausūs.

Japonijoje perlų milteliai parduodami vaistinėse ir yra labai paklausūs. Ligoniui, kuriam skaudą galvą arba pertemptas akies nervas, perlų tirpalo patartina įlašinti į nosį. Perlai padeda gydyti ir lėtines ligas, papildydami gydytojų išrašytus medikamentus. Jie naudingi turintiems įvairių alergijų, taip pat kaulams stiprinti.

Originalas ar klastotė?

Perlas – tai į jūros kriauklę patekęs svetimkūnis (smėlio kruopelė, parazitas, paties moliusko mantijos fragmentas); jo dirginamas jautrus moliusko kūnas išskiria kalcio karbonato (perlamutro), o šis savo ruožtu sluoksnis po sluoksnio apgaubia minėtąjį svetimkūnį.

Natūralūs perlai ilgą laiką buvo populiariausia eksporto prekė visame pasaulyje. Nuo Indijos krantų veždavo blyškiai rožinius, iš Ceilono vandenų – sidabrinius ir gelsvus, iš Japonijos jūros – žalsvus, o nuo Australijos krantų – baltus, kol XIX amžiaus pabaigoje japonai atrado galimybę išgauti visų vaivorykštės spalvų perlų viename vandens telkinyje. 

TAIP PAT SKAITYKITE: 7 garsių prancūzių grožio ir stiliaus patarimai

Skirtingai nuo natūralaus proceso, kultivuojant perlus moliuskui įsodinamas mažas dirbtinis perlamutrinis rutuliukas ir ant pakabos grąžinamas Japonijos jūrai. Toliau perlo vystymosi procesas vyksta taip pat, kaip ir natūraliu būdu: austrė ima dengti „trupinį“ natūralaus perlamutro sluoksniais. 

Po 3–7 metų „trupinys“ būna apvilktas apie 1 milimetro storio perlamutru. Išimtam iš moliusko suteikiamas reikalingas atspalvis. 

Dirbtinai užauginti perlai savo forma ir švytėjimu nenusileidžia gamtiniams – natūraliems, tačiau pirmųjų kaina 10 kartų žemesnė.

Šiandien dirbtinai užauginti perlai savo forma ir švytėjimu nenusileidžia gamtiniams – natūraliems, tačiau pirmųjų kaina 10 kartų žemesnė. Atskirti kultivuotą perlą nuo natūralaus galima pasitelkus rentgenogramą arba pagal svorį: kultivuotas sunkesnis nei natūralus.

Tačiau perlų dalijimas į natūralius ir nenatūralius šiuo atveju ne visai teisingas. Kultivuoti nėra klastotės, tai gamtos kūriniai. Kaip ir natūralūs, jie toli gražu ne visi būna idealios formos. Paveikti perlų augimo proceso ir rezultato neįmanoma, kaip ir neįmanoma sužinoti, koks bus galutinis produktas – branduolys – ir ar moliuskas neatstums jo anksčiau laiko. Rezultatas priklauso tik nuo gamtos. Todėl dažnai perlas turi nedidelių paviršiaus netobulumų, tačiau būtent jie patvirtina jo originalumą ir daro jį nepakartojamą.

Kuo brangiau, tuo geriau

Kaip ir gerus kailinius, perlus reikia mokėti ne tik nešioti, bet ir išsirinkti. Perkant juos, patartina atkreipti dėmesį į blizgesį, perlamutro sluoksnio storį ir kokybę, spalvą, paviršiaus lygumą, formą ir dydį: 

• Aukštos prabos perlas turi tviskėti iš vidaus, sukurdamas apskritimo perlo viduje iliuziją. 
• Rečiausi, gražiausi ir brangiausi – balti, turintys rožinį atspalvį. Kreminės spalvos – kiek pigesni. Kainai įtakos turi ir spalvos intensyvumas. Kuo ji sodresnė, tuo „akmuo“ brangesnis. 
• Rečiausi ir brangiausi – sferinės formos. Simetriški – kiek pailgi arba kriaušės formos – pigesni. Turintys netaisyklingą formą mažiausiai vertingi. 
• Rinkdamiesi ir įsigydami perlus nenustebkite atradę, kaip gali pasirodyti, smulkių netobulumų. Jiems būdingi defektai – paprastai mikroskopiniai įbrėžimai. Idealus perlas pasitaiko ypač retai.
• Perlai, skirtingai nuo kitų pusbrangių akmenų ir brangakmenių, pasižymi ypatingu jautrumu ir yra stipriai veikiami aplinkos. Pagrindiniai jų priešai: aukšta temperatūra, drėgmė, ryški šviesa ir užterštas oras. Jiems gali pakenkti net per sausa moters oda. Ypač kenkia cigarečių dūmai: nuo jų perlai dulsvėja.
• Kad pratęstume perlų gyvenimą, būtina juos nešioti. Tada perlai nuolat būna veikiami prakaito (šis – silpnai rūgštus), sulėtėja jų dehidracijos procesas, todėl išsaugomas blizgesys. 
• Valyti perlus reikėtų silpname muilo tirpale. Galima taip pat lengvai nušveisti bulvių krakmolu: jis pašalina tiek nešvarumus, tiek susikaupusią nereikalingą drėgmę.