Permainų metai tvirtų moterų gyvenime: atrasta meilė, sėkmė versle ir... prisitaikymo prie pokyčių treniruotės
2020-ieji įeis į istoriją kaip nemalonių permainų metai, kuriems pasibaigus, regis, jau pradėjome priprasti prie realybės, kai didele prabanga tampa net puodelis kavos kavinėje su drauge. Tačiau juk esame patyrę nemažai ledinių dušų ir išgyvenome – ir netgi su šypsena, kaip šaunios mūsų pašnekovės.
Žurnalą „Laimė“ galite prenumeruoti, daugiau informacijos – ČIA.
„Į santykius jau ėjau laiminga“
Per metus jos gyvenimas vertėsi kūliais: poetė, leidėja Vitalija Pilipauskaitė-Maksvytė dar kartą ištekėjo, pagimdė ketvirtąjį vaiką ir įsigijo būstą. Sako, kad buvo labai aiškiai apsisprendusi, kas jai yra svarbu, nekreipdama dėmesio į aplinkinių nuostabą: „Nori ištekėti su trimis vaikais ir dar keli vyrui kažkokių reikalavimų?“
„Mano kelias nėra tipinis. Daug moterų po skyrybų ilgai gydosi žaizdas, o aš jas gydžiausi iki skyrybų. Labai daug visko supratau apie save, apie santykius ir tik tada nusprendžiau pagyventi atskirai, dar vėliau abu su buvusiu vyru nutarėm – skiriamės, kai jau buvo aišku, jog nieko nebesulipdysime. Jau tada jaučiausi stipri ir manęs nebegąsdino, kad gyvensiu viena, tik su vaikais. Leidau sau pasimėgauti vienatve – moku būti viena, man tai kūrybingi, daug duodantys laikotarpiai.
Ilgainiui supratau – būti viena aš moku, bet jei noriu augti toliau, reikia artimo žmogaus.
Gal kam nors iš šalies ir atrodė, kad vienai su trimis vaikais būti yra vargas, bet tai tik dalis tiesos. Fiziškai gal ir daugiau darbo, bet emociškai – gerokai lengviau, kai nebėra nuolatinės įtampos ore. Be to, vaikų priežiūra dalijomės su tėčiu. Atrodo, paradoksas, kurį turbūt ne viena išsiskyrusi moteris patvirtintų: atsirado daugiau laiko tik sau – dienų ar net savaičių, kai vaikai gyvena pas tėtį. Tokio laiko, skirto vien sau, labai retai turėjau, kol buvome šeima. Reikėtų išmokti jo sau skirti nuolat.
Ilgainiui supratau – būti viena aš moku, bet jei noriu augti ir toliau save auginti puoselėdama santykius, reikia artimo žmogaus. Paprasčiausiai pasakiau sau, kad noriu vėl bandyti ir esu verta gerų santykių, meilės, ramybės, pasitikėjimo. Su dabartiniu vyru Jonu susipažinau po mėnesio, kai priėmiau sprendimą eiti į pasimatymus.
Ir tai nebuvo atvejis, kad tiesiog pasisekė. Ilgus metus aiškinausi, kokio vyro norėčiau ir kokio – jokiu būdu, kokios vertybės man svarbios, taigi seikėjau pelus nuo grūdų. Supratau, kokie yra ir mano pačios trūkumai. Kai užsiregistravau pažinčių svetainėse, draugė stebėjosi: „Ir tu iškart atskleidi, kad turi tris vaikus? Mano pažįstama dvejus metus vaikšto į pasimatymus ir slepia, kad du vaikus turi!“
Maniau, kad jeigu noriu gerbti save ir kitą žmogų ir negaišinti mūsų laiko, reikia tiesiai viską pasakyti; to tikėjausi ir iš kito. Juokinga, bet vienas vyras buvo pakvietęs mane į pasimatymą, nespėjęs perskaityti apie mano vaikus. Gėrėme kavą ir jis staiga sako: „Kaip tu tokia faina ir vis dar viena?“ Atsakiau, kad juk ne viena – su vaikais. Ir staiga matau, kaip augalotas dvimetrinis vyras perbąla ir išspaudžia: „Žinai... Aš bijau...“ Man patiko jo nuoširdumas!
Turėjau auksinę pamoką: vertink vyrą ne pagal žodžius, o pagal veiksmus.
Turėjau auksinę pamoką: vertink vyrą ne pagal žodžius, o pagal veiksmus. Bendraujant pažinčių svetainėse ir vaikščiojant į pasimatymus greitai paaiškėjo, kas tik gražiai kalba, o kas prisiima atsakomybę ir nori stengtis dėl santykių. Paisiau visų tų žinomų dalykų „Paklausyk, ką jis kalba apie savo buvusiąją, nes taip kalbės ir apie tave“. Turėjau sąrašą, ko tikrai netoleruoju, pradedant tokiais dalykais, kaip rūkymas, ir baigiant savybėmis, su kuriomis nenoriu taikstytis.
Draugės mane vis protino, kad nuleisčiau kartelę, nes tokio nerasiu – tokių juk nebūna. Vidinis kritikas kartais irgi paburnodavo, kad man nepavyks, bet greitai atremdavau, kad savo negatyvizmu netrukdytų ir negožtų vidinio balso, tikinančio, kad šitame pasaulyje viskas įmanoma. Stiprinausi pozityviomis istorijomis – artimoje aplinkoje turėjau gražių pavyzdžių, kaip žmonės greitai sukuria puikius ilgalaikius santykius, stengdamiesi vienas dėl kito, tai kodėl man neturėtų pasisekti?
Į pirmąjį pasimatymą Katedros aikštėje vėlavau ir mums tebuvo likę 20 minučių. Jonas neparodė jokio susierzinimo, apsisuko ant „Stebuklo“ plytelės ir pasakė, kad bus dar to laiko. Jis tada daug kalbėjo, pagalvojau: na, dar vienas egocentriškas šnekutis. Vėliau supratau, kad jis siekia aiškiai išdėstyti savo situaciją (kaip tik to ir tikėjausi iš būsimo partnerio!), о kai užsiminiau apie vaikus, užtvirtino: „Tu manęs su savo trimis vaikais tikrai neišgąsdinsi!“ Greitai pasidarė aišku, kad aš jam rūpiu. O paskui viskas vystėsi žaibiškai.
Abu sutarėme, ko norime: ieškome žmogaus, su kuriuo būtų gera kartu gyventi, pasigimdyti dar vieną vaiką, mus sieja tokios pačios vertybės, hobiai, panašiai žiūrime į gyvenimą. Anksčiau turėjau baimę: jei vyrui įvardysiu, ko noriu ar ko siekiu, ir tai neatitiks jo lūkesčių, mums niekas nesusiklostys. Todėl verčiau apsimesdavau ir prisitaikydavau. Bet tie apsimetinėjimai prie gero neveda. Šįkart elgiausi kitaip. Į pirmą pasimatymą nuėjau kovo 17 dieną, balandį išvykome dviem savaitėms į Maroką. Paskui Vokietija, Islandija, o rugpjūtį – nėštumo testas su dviem juostelėmis.
Abu buvome nudegę ir išmokę savo gyvenimiškas pamokas. Neslėpėme vienas nuo kito savo klaidų ir trūkumų. Santykius auginome ant brandaus ir atvirumu pagrįsto, o ne ant hormoninio rožinės spalvos pamato. Norėjome įsipareigoti vienas kitam, o kai to nori, viskas vystosi paprastai. Pamenu, po pirmo pasimatymo paskambino: turiu kvietimus į „Kino pavasario“ atidarymą, važiuojam! O aš kitame Vilniaus gale, masažo kursuose, aliejuotomis rankomis ir darbiniais drabužiais. Bandau aiškinti, kad nespėsiu persirengti, aliejus nuo manęs varva, o Jonas sako: „Man nesvarbu, kaip tu atrodai, svarbu, kad esam kartu.“ Atvažiavo ir mane išsivežė.
Mamos po skyrybų dažnai jaudinasi, ar naujas žmogus šeimoje sutars su vaikais.
Ėjau į santykius žinodama, kad aš esu pilna, man nieko netrūksta: ar bus vyras, ar ne, mano gyvenimas fainas! Į santykius ėjau, kad dalyčiausi pilnatve su kitu, o ne tam, kad kitas mane užpildytų. Jau buvau laiminga, jaučiausi realizuojanti save ir nelaukiau, kad kas nors kitas mane tokią padarys. Dabar turiu vidinę ramybę – žinau, kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai. Išgyvenu labai gerą jausmą: patiriu gyvenimo pilnatvę. Ir jos tik daugėja! Mūsų namai pilni gyvybės: keturi vaikai, mes su vyru, šuo, dvi katės, jūrų kiaulytė ir juokauju, kad dar vienas įnamis – Sidabrinė gervė – vyrui atskrido. Aišku, visko būna – nuovargio irgi, nes auginame septynių mėnesių Julių, bet tai laikina.
Mamos po skyrybų dažnai jaudinasi, ar naujas žmogus šeimoje sutars su vaikais. Aš irgi buvau budri. Stebėjau, kaip Jonas elgiasi su mano vaikais. Man tai buvo svarbu. O elgėsi jis ramiai ir pagarbiai, jaukinosi atsargiai, nevaidindamas draugo, nepapirkinėdamas žaislais. Vaikai – įvairaus amžiaus, aišku, buvo įvairių reakcijų, ypač tada, kai pasakėme, kad laukiamės bendro kūdikio. Ir tai visiškai normalu, nes jiems vėl daug kas keičiasi.
Jau tada buvau aiškiai supratusi, kad mano gyvenimas yra mano gyvenimas, savo vaikams tiesiog padedu augti, esu šalia, išklausau, bet nemanau, kad viskas turėtų vykti pagal juos, pagal tai, kas jiems patogiausia. Mano sprendimai yra mano sprendimai ir vaikai juos turi gerbti. Nesaugau vaikų nuo gyvenimo, mes daug kalbamės, padedu jiems prisitaikyti, nekurdama šiltnamio. O su Juliaus atėjimu visi vaikai, kaip ir mes patys, patiriame labai daug džiaugsmo. Tikrai – meilė linkusi plėstis!“
Gerų darbų metas
Verslininkė Almena Dankienė patyrė tą pačią dilemą, kaip ir kiti verslus valdantys žmonės: ar karantino sąlygomis užsidaryti, atleisti darbuotojus, ar išleisti juos į prastovas, ar visomis jėgomis bandyti išlaikyti galvą virš vandens ir rūpintis ne tik savimi – nes tai, pasak jos, gerų darbų metas.
Visi mes bijome ką nors radikaliai keisti, bet vieni trypčioja vietoje, o kiti peržengia baimės slenkstį.
„Visi mes bijome ką nors radikaliai keisti, bet vieni trypčioja vietoje, o kiti peržengia baimės slenkstį. Gyvenime pakeičiau nemažai veiklų – man regis, visur augau, tobulėjau, nė viena patirtis nebuvo bloga, gal todėl, kad buvo įdomu ir viską, kas nauja, norėjau skrupulingai suprasti. Lygiai prieš metus vyravo visai kitos nuotaikos – buvau Belgijoje pas savo artimus žmones, keliavome po kalėdinius miestelius ir džiaugėmės gyvenimu.
Mūsų gourmet restoranas „Greita Sraigė“ vis populiarėjo, pasidarė mėgstamas Vilniuje, ten veikė ir gero maisto parduotuvėlė: į ją veždavome varlių šlauneles, kepenėlių paštetus, kokybišką aliejų, sūrius, padažus, vyną iš Italijos, Prancūzijos, Graikijos. O paskui įvyko didelių permainų – atėjo išbandymų metai.
Krinti ir keliesi, vėl krinti ir keliesi – tokie štai kalneliai ir duobės. Viena vertus, lyg ir esi pasiruošęs, suvoki, kad sąlygos pasikeitė, bet yra dalykų, kurių nenumatysi ir kuriems nepasiruoši, nes jie peržengia tavo fantazijos ribas – tai absoliučiai nauja. Ir tai nustebina, bet darai, ką gali. Kartu su verslo partneriais pradėjome stiprinti savo elektroninę maisto parduotuvę, ruošėme pietus išsinešti. Ir vis vien buvo didelis psichologinis šokas. Jį vėliau neutralizavo tik nuolatinis darbas – visi dirbome labai daug, per pirmąjį karantiną neturėjome laisvadienių. Viską darėme patys: derėjomės, kūrėme naujus produktus, išvežiodavome maistą – kad tik išliktume.
Visada stengiuosi džiaugtis mažais dalykais: jei kas pasiseka, sušoku savo džiaugsmo šokį – mano komanda į tai žiūri su šypsena.
Man regis, paties verslo samprata yra ne vien uždirbti pinigų, bet ir neapleisti savo komandos – žmonių, kurie patikėjo tavo idėja. Taigi turi bandyti išgyventi ir apsaugoti tuos žmones, nes su gera komanda gali išplaukti ir audringoje jūroje. Aišku, kai pamatai, kad per parą verslo apyvarta krinta aštuoniasdešimt procentų, gali būti kiek nori pasiruošęs netikėtumams, bet tikrai iškerta iš vėžių – to savo karjeroje dar nebuvai patyręs ir nė nemanei, kad taip gali būti. Regis, per antrąjį karantiną jau numanai, ko tikėtis, bet vėlgi – nežinoma jo trukmė. Tu nežinai ir niekas nežino, ar išgyvenęs kelis mėnesius išgyvensi dar kelis, jeigu jis tęsis. Vis tiek planuoji veiklą, tik tas planavimas jau turi ne vien atsarginį planą B, bet ir turbūt visos abėcėlės raidžių planus.
Visada pagalvoji apie patį blogiausią variantą, nuo jo niekas neapsaugotas, tačiau net ir tada galima sukurti ką nors naujo. Arba padaryti gerų darbų. Mes vieni pirmųjų dar kovą atsiliepėme į prašymą padėti medikams maistu – kasdien veždavome ir dabar vežame jiems po dešimt pietų porcijų ir kviečiame gerus žmones prisidėti nuperkant dar daugiau dienos pietų medikams. Jiems labai reikia paramos – ypač moralinės. Dirbdami tokiomis įtemptomis sąlygomis, jie bet kokį dėmesį priima su begaliniu dėkingumu. O mes tuo parodome, kad suvokiame jų darbo svarbą.
Visada stengiuosi džiaugtis mažais dalykais: jei kas pasiseka, sušoku savo džiaugsmo šokį – mano komanda į tai žiūri su šypsena. Dažnai žmonėms linkiu, kad jų gyvenime būtų kuo daugiau mažų džiugių smulkmenų. Juk didelių pergalių būna mažai, o visa kasdienybė susideda iš smulkmenų, tad kuo daugiau jų džiugių, tuo prasmingiau gyvena žmogus. Man džiaugsmo teikia bendravimas su savo puikiais sūnumis, seserimi ir mama – jie tikra mano palaikymo komanda!
Aišku, širdį glosto ir klientų palaikymas, kurį jaučiame. Kai kiekvieną dieną keliesi ir eini kaip į karą, žinutės „Laikykitės, mielieji, nepasiduokite, mes jus mylim!“ suteikia antrą kvėpavimą. Tas bendrystės jausmas dabar labai aktualus. O smagių smulkmenų kiekviena galime susiorganizuoti: nuo karštos vonios, šokolado iki taurės vyno ir kalėdinių filmų žiūrėjimo su geriausiomis draugėmis ir kvailiojimų su savo vaikais.
Mūsų pasaulis dar prieš pandemiją buvo nuolat kintantis – jau tada buvome priversti prisitaikyti prie besikeičiančios informacijos. Tai, kas buvo įdomu vakar, šiandien nebeįdomu. Ir tomis sąlygomis kiekvienas ieškome, kaip sau padėti atsigauti. Mane labai gerai veikia muzika ausinėse ir keturiolikos kilometrų trasa greitu žingsniu – tik mano šuo tada nebūna labai laimingas... Na, aišku, dar knygos – ir miegas. To mane išmokė draugų italų, aliejaus tiekėjų, mama.
Kai nuimamas alyvuogių derlius, ten tvyro didžiulė įtampa, nes viską reikia padaryti labai greitai. Svečiuodamasi pas juos, paklausiau tos sinjoros, kaip ji viską ištveria. Atsakymas buvo paprastas: „Žinai, brangioji, aš miegu. Mane senelė išmokė vakarop savęs paklausti: ar dar gali ką nors padaryti šiandien? Ir ar kas pasikeis, jei nepadarysi? Jei niekas – eini miegoti ir problemas sprendi iš ryto.“ Taip ir aš darau!“
Treniruokime atsparumą pokyčiams!
Tarptautinės kompanijos „Change Partners“ pokyčių valdymo konsultantė Lina Mieliauskienė sako, kad jau praėjo mūsų tėvų laikai, kai pusę gyvenimo buvo galima laikytis menamo stabilumo – to paties, kad ir nemėgstamo, darbo. Mūsų vaikai jau turės po kelias specialybes ir gebės lengvai prisitaikyti prie nuolat kintančios realybės.
„Išorinio pasaulio situacija dabar niekam nėra saugi, bet atsidūrusi nesaugioje situacijoje, kai apima nerimas, bandau atskirti, kodėl mano reakcijos būtent tokios. O dėl to, kad mums dreba rankos, apima nerimas, kartais pereinantis į panikos priepuolius, kaltos mūsų pirmykštės smegenys, kurios kadaise susiformavo taip, kad atskirtume pavojų ir išlindę iš olos negautume su vėzdu per galvą arba neužpultų žvėris. Prieš milijonus metų saugumo jausmo poreikis buvo labai svarbus.
Esu išgyvenusi ilgalaikio streso situacijų: ir bankrotą, ir dar negimusių kūdikių mirtis, ir tris depresijas iš eilės.
Dabar jis toks nebėra – dauguma esame nealkani, turime darbą, šeimą, stogą virš galvos; bet vis vien siekiame apsikamšyti saugumo pagalvėmis, nes tos pačios smegenys nori mus apsaugoti nuo visko, netgi nuo savęs. Aš dažnai stabteliu ir pagalvoju: viskas gerai, esu sveika, ir kai išorės sąlygos kelia nerimą, darau viską, ką galiu, pradėdama nuo savęs – pirmiausia, stiprinu imunitetą. Išorinių aplinkybių, tokių, kaip pandemija, negalime kontroliuoti, bet savo reakcijas į jas – galime.
Esu išgyvenusi ilgalaikio streso situacijų: ir bankrotą, ir dar negimusių kūdikių mirtis, ir tris depresijas iš eilės, bet jei sąmoningai stengiesi pereiti per tą nevilties slėnį – pereini. Kuo esi jaunesnis – tuo greičiau, nes mažiau galvoji apie pasekmes ir rizikas, o kuo esi vyresnis, tuo daugiau svertų, kurie tempia atgal, prie kojų prikabinta. Dar ir smegenys turi algoritmą: „Žiūrėk, tau ir tas nepasisekė, ir anas, ir trečias, gal tu tikrai nesėkmės kūdikis?“
Buvau linkusi keistis – juk negalime leisti sau bumbėti ir bumbėti.
Jei nutinka kas nors nemalonaus ar tragiško, iš pradžių išgyvename tarpsnį, kai pasyviai pasiduodame. Ir man buvo laikotarpis, kai net su vaistais teko kelti save už pakarpos, bet svarbu, kad tas pasyvus metas neužsitęstų, kas nors paskatintų mėginti žengti pirmą žingsnį, kad gyvenimas vėl nušvistų kitomis spalvomis. Praktikavau jogą, skaičiau daug literatūros ir stengiausi atskirti, ar mano ateinančios mintys iš tikrųjų yra tiesa, ar tik baimės išraiška?
Jei kas nors nepatikdavo, buvau linkusi keistis – juk negalime leisti sau bumbėti ir bumbėti, bet likti toje pačioje vietoje. Pokyčiai – svarbi kiekvieno gyvenimo dalis. Tik dėl jų ir su jais mes augame ir atrandame ką nors naujo – ant sofos prie teliko tikrai neatrasime. Tai ir nereikia atsikalbinėti: jei aš turėčiau pinigų; jei man sektųsi taip, kaip jai; jei gyvenčiau kitur... Yra dalykų, kurie nekainuoja nė euro. Prieš du mėnesius, pavyzdžiui, pradėjau maudytis upelyje, nes norėjosi duoti ką nors naujo savo kūnui, savo mintims, savo emocijoms. Jaučiu ne tik sveikatos pagerėjimą, bet ir geros nuotaikos pliūpsnį, be to, sutikau visai kitokių žmonių: jie irgi turi tą patį pomėgį ir jei kurį rytą bandau patingėti, prie lango jau šaukia, kad net nedrįsčiau likti namie!
Prisitaikymą prie pokyčių galima treniruoti.
Nors sakoma „kai užsidaro durys, atsidaro langas“, žmonės į pokyčius reaguoja skausmingai, ypač jei jie reikšmingi: skyrybos, darbo netekimas, naujos svarbios pareigos. Nes vėl atsiranda tas atavistinis saugumo poreikis. Nesvarbu, kad praeitis nelabai tiko (darbas – nemėgstamas, vyras – nemylimas). Smegenys taip veikia, kad viskas būtų paprasta ir būtų galima daryti tai, kas įprasta ir nereikalauja papildomų pastangų. O pasikeitus aplinkybėms elgesį tenka formuoti iš naujo – tu nebegali daryti to, ką darei dešimt ar dvidešimt metų. Bet prisitaikymą prie pokyčių galima treniruoti.
Pabandykite kasdien kitaip, naujai padaryti kokį mažmožį: išsivalyti dantis kita ranka, važiuoti į darbą kitu keliu, sureaguoti į pastabą kitaip, nei buvote pratę. Smegenyse formuojasi naujos neuronų jungtys – jos kuria naują požiūrį, nuostatas ir elgesį. Todėl labai sveika smegenims duoti tai, ko jos nėra pratusios daryti, – naujos veiklos. Šeimoje turime posakį: „Geriau numirti patiriant nuotykį nei iš nuobodulio!“
Treniruodami atsparumą pokyčiams, mes tampame jaunesni, gebame į situacijas pažvelgti kitu kampu, jaučiamės energingesni ir netgi sveikesni. Saugumas iš esmės nieko gero neduoda, jis mūsų visuomenėje smarkiai pervertintas. Tai jau praeitis, mūsų laikais ir netolimoje ateityje žmonės keis profesijas pagal poreikį, dirbs tai, ką nori, bus aktyvūs iki kokių 90 metų. Savo gyvenime pakeičiau kelias profesijas: dirbau anglų kalbos mokytoja, paskui pardavimo vadybininke, vėliau tapau vadove, verslininke, Estijoje atidariau du įmonės filialus. Grįžusi į Lietuvą, į rinką įvedžiau naujų kosmetikos produktų, paskui tapau verslo konsultante, o neseniai dar ir žurnaliste, nes viename portale turiu autorinę laidą. Ir visi pokyčiai – tik į gera.
Jei jūsų netenkina dabartis, pirmiausia siūlau parašyti trumpą rašinėlį: kodėl man nepatinka toks gyvenimas?Tada – pažvelgti į užrašytas mintis tarsi iš šalies: gal kai kurios jų pasirodys ne dramatiškos, o juokingos? Vertinkite savo problemišką situaciją kaip indų filmą: ten juk daug dramos, ašarų ir rankų grąžymo, bet kartais tas perspaudimas – komiškas. Nesitapatinkite su pagrindine „filmo“ aktore, pasiduodančia visoms emocijoms. Jūs esate režisierė, tik jūs kuriate savo realybę ir galite rinktis – pasukti ją gera linkme arba ne!“