Pėsčiomis Lietuvą perėjęs Tadas Čekavičius: „Kaimai nėra prasigėrę, kaip visi šneka“ 

Kelionę jis pradėjo labiausiai į rytus nutolusiame Lietuvos taške, Ignalinos rajone, Vosiūnuose, o baigė Kuršių Nerijoje, Nidoje. Tiesa, likus savaitei iki žygio pabaigos prie jo prisijungė ir žmona Marta, kuri dėl darbų gausos negalėjo kelionės pradėti nuo pradžių.

Kaip kilo tokia idėja?

Tadas: Norėjosi tokių atostogų, per kurias būtų galima ne tik atsipūsti, bet ir pravėdinti galvą. Draugai Ispanijoje buvo praėję Santiago kelią. O mes pagalvojome – kam važiuoti į Ispaniją, jeigu galima žygiuoti per Lietuvą. Geriau ją pažinti.

Kur nakvodavote?

Tadas: Nešėmės palapines, miegmaišius. Didžiąją dalį kelionės nakvojome palapinėse, atėjus vakarui ieškodavome įvairiausių vandens telkinių ir ten įsikurdavome. Bet buvo ir kitokių variantų. Vistiek, eini per Lietuvą. Čia pilna pažįstamų, giminių. Ne kartą nakvojome įvairiose sodybėlėse. Kai persikėlėme į Kuršių Neriją – palapines palikome. Ten yra rezervatas ir bet kur jų statyti negalėjome. Todėl Nidoje ir Juodkrantėje nuomavomės kambariukus.

Marta: Kelionės per Lietuvą pranašumas yra toks, kad viename ar kitame Lietuvos krašte gyvena draugai, pažįstami. Eidami mes tiesiog parašydavome žinutę feisbuke: kurioje vietoje ir kada būsime. Paklausdavome seniai matytų pažįstamų ar jie nenorėtų pasimatyti, priimti mūsų pernakvoti ant sofos. Atsirado labai daug draugų, kurie norėjo su mumis pasimatyti. Pasitikdavo mus su vakarienėmis, leisdavo pas save pernakvoti. Sakyčiau, kad šitas kelias – jungiantis žmones.

Kaip į ši jūsų sumanymą reagavo artimieji?

Tadas: Draugai iš karto įsitraukė į šitą avantūrą ir apskritai – labai daug nepažįstamų žmonių mums norėdavo padėti. Jeigu žygiuojant netyčia užklysdavome į kokia sodybėlę, paprašydavome ten gyvenančių žmonių atsigerti vandens iš šulinio ir jie sužinodavo, kad mes pėsčiomis keliaujame per Lietuvą – visi labai šiltai mus priimdavo, esame gavę dovanų: ir medaus, ir žuvies, ir konservų.

Marta: Vienas ūkininkas net nusiuntė mus pasivyti savo sūnų. Jis visas uždusęs paskui mus dviračiu mynė į kalną ir iš toli šaukė, kad palauktume. Mus pasivijęs jis pasakojo, kad jo tėčio svajonė yra pereiti Santiago kelią. Apdovanojo mus jų šeimos gamybos rūkyta žuvimi ir konservais. Žodžiu, turime daug tokių fainų istorijų.

Ar Lietuvoje atradote, ką nors naujo?

Tadas: Kai visi pastoviai šneka, kad mūsų kaimas yra prasigėręs, ar jame nėra žmonių – perėjus Lietuvą susidaro absoliučiai kitoks įspūdis. Taip, sodybėlėse gyvena vyresni žmonės, bet visi jie yra itin draugiški – pasitinka su šypsena, išlydi su šypsena. Patys turi daug istorijų papasakoti. Man Lietuva paliko labai gerą įspūdį – kaime tikrai ne taip blogai, kaip visi šneka.

Marta: Į žygį mes ėjome su šuniuku. Turėjome baimę, kad jeigu norėsime užsukti į kokią kaimo kavinukę – mūsų neįleis, tačiau jie ne tik, kad mus įsileisdavo, bet dar ir šunį pamaitindavo.

Ar buvo tokių dienų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti namo, į savo lovą?

Tadas: Visi, kas patyrė panašų dalyką – patvirtins. Visada būna dienų, kai viską skauda, viskas blogai, sunku, bet kad sustoti ir nebeeiti – man nebuvo tokios minties. Pirmos keturios dienos – sunkiausios. Kol raumenys, fizinis pasiruošimas susitvarko ir kūnas supranta, kas vyksta. O paskui – įeini į tą ritmą ir tiek. Didelio nuovargio nepajaučiau, o didžiausias malonumas kyla iš paties proceso.

Marta: Man, didžiausias kelionės malonumas buvo pakeliui sutikti žmonės.
Labai didelį pasitenkinimą kelią ir perlipimas per save, kai galvoji, kad per dieną gali nueiti 20 kilometrų, o nueini 50 (juokiasi).

Girdėjome ne vieną istoriją, kai poros, norėdamos patikrinti santykius ar prieš vestuves išsiruošia į tokius žygius. Kaip buvo jūsų atveju?

Tadas: Absoliučiai nebuvo jokių problemų. Marta iš pradžių galvojo, kad susipyksime, bet nieko panašaus. Nesusipykome net ir tą dieną, kai nuėjome 50 kilometrų (juokiasi).

Marta: Dviese nueidavome net po daugiau kilometrų negu Tadas prieš tai. Vyko šeimyninis ėjimas – mes ir šuo. Man atrodo, kad dviese eiti kaip tik lengviau – gali vienas kitą palaikyti morališkai.