Petras Skukauskas: „Amerikoje gyvenimo nėra“

– Petrai, kas tu buvai prieš išvykdamas iš Lietuvos? Berniukas, turintis didelių ambicijų ir rožinių svajonių, kurias gali išpildyti tik – mažų mažiausiai – Holivudas?

– Buvau neblogas laisvai samdomas operatorius. Technologijų ir dizaino kolegijoje baigiau fotografijos ir videomeno specialybę, tuo pat metu neakivaizdžiai studijavau istoriją Vilniaus universitete – ir visą laiką dirbau. Pirmasis projektas buvo „Kelias į žvaigždes“. Mane nuolat samdė televizijos kanalai – LNK, LTV, BTV, buvau pagrindinis MTV operatorius, filmavau daugybę projektų, su grupe „InCulto“ vykau į „Euroviziją“... Kai dabar žvilgteliu atgal, suprantu: įgijau neįkainojamos patirties. Amerikoje visi į mano CV žiūrėjo išpūtę akis, nes čia jaunas žmogus to niekada nepasiektų.

– Tai kam išvažiavai, jei Lietuvoje buvo taip gera gyventi?

– Nuolat sau užduodu tą klausimą (šypteli). Išvykimas į Los Andželą buvo turbūt beprotiškiausias dalykas, kurį esu padaręs.

– Žinok, lėktuvai į Lietuvą vis dar skraido.

– Ir aš greitai tuo pasinaudosiu (šypsosi). O buvo taip, kad supratau atradęs savo profesiją – kinematografiją, ir užsigeidžiau jos mokytis. Lietuvoje tos specialybės studijos yra silpnos, tad pagalvojau: metas pakeisti aplinką. Manęs niekas nelaikė, neturėjau įsipareigojimų bankui, merginai ar vaikams. Rinkausi iš keturių stipriausių pasaulio kino mokyklų: Maskvos, Lodzės, Čekijos ir Los Andželo. Įdomu: iš keturių stipriausių trys yra Rytų Europoje.

– Bet ne, tu sumanei trenktis už Atlanto...

– Pasikalbėjau su Ramūnu Greičiumi, filmavusiu „Tadą Blindą“. Jis patarė: „Galvok, kur didžiausia rinka ir kur bus paprasčiausia gauti darbo.“ Mokėti kalbą irgi labai svarbu, o aš lenkiškai nemoku, čekiškai – juo labiau. Į Rusiją labai nenorėjau: kračiausi rusiško mentaliteto, nors dabar, patikėk, su tokiu mielu noru ten važiuočiau (juokiasi)... O Amerika atrodė patraukliai, Holivudas švietė rožinėmis spalvomis, anglų kalbą mokėjau. Pažįstami lietuviai papasakojo apie Santa Monikos koledžą. Jis – geriausias Vakarų pakrantėje, įranga – net geresnė nei universitetuose, dėstytojai – puikūs. Ir susigundžiau: nusiunčiau jiems savo darbų, parašiau motyvacinį laišką ir įstojau. Nedaug kam spėjau pasakyti, kad išvažiuoju... Viską palikęs išvykau tik su kuprine ir kamera.

– Turėjai pinigų?

– Pagal stojimo reikalavimus privalėjau turėti pinigų visiems metams. Bet čia jie labai greitai tirpsta... Atvykėlius mausto visi, kas netingi, visokios kortelės, telefonai, vairuotojo pažymėjimai gaunami nelengvai ir kainuoja velniškus pinigus. Apsukraus žydo name išsinuomojau kambarį už 860 dolerių per mėnesį. Jis puikiai mokėjo išnaudoti studentus: name buvo įrengęs kamerų, prikūręs bausmių sistemų tarsi koks vergvaldys. Neišplovei puodelio – bauda, pavėlavai sumokėti nuomą – bauda... Bet dar baisesnė buvo vienatvė. Ilgai buvau vienas, nes Amerika – ne ta šalis, kurioje greitai susirasi draugų. Nors bandžiau... Amerikiečiai – keisti žmonės. Pavyzdžiui, kurso draugė prasitarė gyvenanti Santa Monikoje: „O, – sakau, – aš gyvenu netoli, tai gal iki Santa Monikos eikime kartu?“ Bet ji tik pasižiūrėjo į mane kaip į kokį iškrypėlį... Galima pamanyti, kad aš ją už kampo išprievartausiu ir nužudysiu. Jie tokie bailiai, kad jūs neįsivaizduojate. Be to – labai nepastovūs, jų žodžiu retai galima pasikliauti. Visa laimė, kad sutikau kitų studentų užsieniečių, – susidraugavau su jais.

– Vakarais netekdavo verkti į pagalvę?

– Taip blogai nebuvo, bet labai trūko normalaus, žmoniško bendravimo. Juk atvažiavau iš Lietuvos, kur turėjau viską – draugų, pažįstamų, įdomų darbą, puikų naktinį gyvenimą... Ir kai staiga visa tai lyg kardu nukerta, neišvengiamai imi galvoti: ar tikrai to reikėjo? Ar tik nesuklydau?...

– Studijos bent jau patiko? Buvo vertos tų praradimų?

– Buvo labai sunku. Kalbos terminai – amerikietiški, rašai pieštuku, per egzaminus spalvini kvadratėlius... Smegenys per vieną dieną turi priimti tiek informacijos, kiek normaliai priimi per metus. Kokį mėnesį gatvėse žiūrėdavau vien į mašinas: juk čia važinėja tokių, kurių gyvenime buvau nematęs. Pasisekė, kad susiradau darbą koledže, nes šiaip tvarka Amerikoje – idiotiška: tau niekas neduos darbo, kol neturi socialinio draudimo numerio, ir niekas nesuteiks to numerio, kol neturi darbo. Ir eini, alkūnėmis daužai tas barikadas... Dirbau fotolaboratorijoje asistentu, uždirbdavau kelis šimtus dolerių per mėnesį. O studijos kainavo keturis tūkstančius už pusmetį. Bet nenuleidau rankų, stengiausi nestovėti vienoje vietoje: po truputį bandžiau kur nors lįsti, pasisiūlydavau ką nors pafilmuoti...

– Ir tau sekėsi?

– Žinant Los Andželo džiunglių įstatymus – labai sekėsi. Rinka čia – didžiulė, joje galima rasti visko. Vienur dalija statulėles, o kitur nouneimai daro renginius nouneimams, ant raudono kilimo lipa pseudožvaigždės, besidžiaugiančios savo šlovės sekundėmis... Sutinku žmonių, kurie visiškai neturi talento, dirba su senutėliu fotoaparatu – bet vis tiek turi darbo vien dėl to, kad kažką pažįsta ir tas kažkas nesivargina ieškoti ko nors kito. Tai suprantama: jei Los Andžele į internetą įdėsi skelbimą, kad ieškai fotografo, tau atrašys kokie keturi šimtai žmonių. Todėl darbuotojų ieškoma tik per pažįstamus. Viena bičiulė dirbo komandoje, kuriančioje filmą, ir internete ieškojo neatlygintino aktoriaus mažam vaidmeniui. Jai atrašė aštuoni šimtai norinčiųjų. Tiek Los Andžele tų „wanna-bes“, kad nors vežimu vežk... Jeigu čia atvažiuosi tikėdamas, jog esi neprilygstamas, tave tuoj pat nutėkš ant žemės.

– Bet tavęs juk nenutėškė, nesutrypė?

– Prireikė dvejų metų, kad įgyčiau pažinčių, normaliai įsivažiuočiau. Pažintys atsiranda dėl tavo paties asmeninių savybių: jei esi malonus žmogus, moki bendrauti – jų bus. Keli žmonės prie manęs priėjo tuo metu, kai filmavau: „Gražu žiūrėti, kaip lakstai aplinkui. Kiti taip nedaro, stovi vietoje ir tingi pasijudinti.“ Be to, kai tik žmonės užuodžia, kad iš tavęs gali turėti naudos – „oi, tu mane nufilmuosi, pakviesi vaidinti į kokį filmą“, – iškart puola draugauti, kviesti į paplūdimį, dar kur nors...

– Kalifornijos gamta tau patinka?

– Tiesą sakant, užknisa ir ji (šypteli). Atvažiuoji – oho, gruodžio mėnesį – dvidešimt laipsnių šilumos, jėga... Mėlynas dangus, saulė! O po dvejų metų: „Oho, lietus, jėga!“ Vasaros čia nepakenčiamai karštos: du prakeiktus mėnesius plieskia keturiasdešimt laipsnių, niekur neįmanoma išeiti, nes iškart lieki šlapias. Ir tas mėlynas dangus tampa įkyria monotonija... Dabar keturi metų laikai man atrodo svajonių svajonė. Lietuvoje ruduo? Kaip nuostabu!

– Negali būti, kad lietaus ilgesys būtų stipresnis už Holivudo tviskesį...

Ne sykį filmavau populiariausiame Los Andželo repo klube, kur renkasi tik selebričiai

– Patikėk (šypteli). Tviskesio čia per akis. Susipažinau su prodiuseriu iš koledžo – jis paprašė atsiųsti darbo pavyzdžių. Vos pamatęs pareiškė: „Mano draugė organizuoja Los Andželo mados savaitę, ji tau paskambins.“ Greitai dirbdamas, vienas atlieku tą darbą, kurį anksčiau atlikdavo keturi amerikiečiai. Daugelis sako: „Kai pradėjome su tavimi dirbti, visos problemos baigėsi.“

– Bet juk apskritai amerikiečiai laikomi gerais, atsidavusiais darbuotojais?

– Jie dirba neblogai, bet yra zirzliai: išsikaulija, kiek tik gali, nieko nedaro papildomai. Šiame mieste daugelis turi po kokius tris darbus: pragyventi užsidirba „McDonald's“, retkarčiais kur nors nusifilmuoja, jei pasiūlymas nepatinka – jį lengvai atmeta. O atvykėliai, norintys prasimušti, griebia viską, kas papuola po ranka. Daugybė jų dirba nemokamai – vien tik tam, kad būtų pastebėti. Jeigu dirba gerai, jiems pavyksta, bet daugeliui ir nepavyksta...

Amerikiečiai labai mėgsta žadėti. Jei būtų išpildyti visi pažadai, kuriuos esu girdėjęs, dabar gyvenčiau nuosavuose rūmuose Beverli Hilse. Holivudo kino industrija yra žiauriai purvina, visos tos legendos apie „casting couch“ – atrankos kušetę, suprask, vaidmens siekimą per lovą, – yra tiesa. Bet kai įsisuki tarp žvaigždžių, pamatai, kaip ten viskas tuščia ir juokinga.

– Papasakok apie tas juokingas žvaigždes, mums juk įdomu!

– Ne sykį filmavau populiariausiame Los Andželo repo klube, kur renkasi tik selebričiai. Viena kompanija užima vieną salės pusę, kita – kitą, ir abi varžosi, kuri užsisakys daugiau prabangių gėrimų ir jų išlaistys. Jie taip mėgaujasi savo statusu. Tikri beždžioniukai... Žino, kad šlovės akimirka tuoj praeis, todėl reikia ją išnaudoti – užsisakyti butelį už tūkstantį dolerių ir juo visiems mojuoti: „Matote, prasčiokai, aš geriu „Dom Pérignon“, o jūs tik kokteiliukus...“ Paskui pasižiūriu lietuviškuose interneto portaluose – rašo apie Rihanną, kaip ji klube kažko parūkė, nuotraukos sudėtos, ir aš jose matau save (šypteli). Vaikystėje klausiausi hiphopo atlikėjo Bustos Rhymeso – dabar tenka pabendrauti ir su juo, ir su Snoop Doggu. Sykį jis priėjo: „Ar nenorėtum man šio to pafilmuot? Čia mano numeris, paskambink.“ Paskambinau... Kitąsyk buvau krikštynose Beverli Hilse – ir į jas atėjo Usheris. Čia tai įprasta: žmonės iš televizijos vaikšto gatvėmis, įeini į klubą – atsitrenki į girtą Mickey Rourke...

– Beje, kokiu rakursu jį geriausia filmuoti?

Tik iš nugaros (juokiasi). Jis baisesnis, nei maniau. O Rihanna aukštesnė, nei maniau. Busta Rhymesas nusikirpo dredus ir dabar yra plikas. Snoop Doggas visą laiką reikšmingai rūko cigarilę, tiesiog nepaleidžia iš rankų. Man jie visi juokingi... Cirkas tas Holivudas.

– Sakyk, o kas bus toliau?

– Čia pabuvęs supratau, ką daryti toliau. Turbūt to ir atvažiavau – perkrauti smegenų, iškapstyti gerų idėjų. Lietuva man pasirodė maža, jaučiausi pasiekęs stogą, o čia tą stogą nukėlė. Gavau puikių žinių apie kiną, bet koledžo nebaigiau: supratau, kad diplomas man darbo neduos. Dabar noriu ne mokytis, o dirbti: per dienas filmuoju, o gruodį ketinu visam laikui sugrįžti į Lietuvą.

– Iškelta galva, kaip patriotas? Ar – nuleista galva, kaip tas, kuriam nepavyko įgyvendinti savo svajonių?

– Pasakysiu taip: aš grįžtu visiškai kitas žmogus. Turėdamas kitą supratimą, kitą mąstymą... Lietuvoje mes užsisukame su smulkmenomis, nes galvojame tik apie vietos rinką. O jei kurtume užsienio rinkai – lygis būtų visai kitas. Tai, kad neturime pinigų, trūksta finansavimo, – ne pasiteisinimas: gerų filmų galima padaryti ir su beveik nuliniu biudžetu. Aš noriu dirbti su užsienio užsakovais, išnaudoti Lietuvos galimybes, nes to, ko yra Lietuvoje, Amerikoje nėra.

– Ko?

Gerų, paprastų, nuoširdžių žmonių. Lietuviai turi draivo, originalumo, jie – puikūs specialistai. Kainos – mažos, paslaugos – pigios. Ir šiaip – Lietuvoje yra gyvenimas, supranti?.. O Amerikoje gyvenimo nėra. Kas iš to, kad čia kažkokie klubai, įžymybės... Čia viskas taip netikra! Vakarėliuose žvaigždės net nesilinksmina – ateina tik pasirodyti, kokie jie visi faini ir turtingi su savo ilgomis suknelėmis ir frakais. Ir tas jų kvailumas, bukumas... Guodžiuosi bendrakursiams: „Man trūksta miško, pasiilgau Antakalnio, kur galima išeiti pasivaikščioti, pasikrauti energijos...“ O jie žiūri didelėmis akimis: „Bet juk miške pavojinga, ten žvėrys, vabalai, ką tu ten veiksi? Ką, tau neužtenka nueiti į prekybos centrą pasivaikščioti?“ Toks jų mąstymas – jų siela atsigauna prekybos centre. Daug keliavęs, išmaišęs visą Kaliforniją, raginu: „Chebra, važiuojam į Mirties slėnį, ten yra nuostabus krioklys!“ – „Ai, geriau į kino teatrą nueikim...“ Lietuvoje mes turime savo kultūrą, savo vertybių, o amerikiečiai jų neturi.

– Lietuvoje nepasigesi rihannų ir usherių?

– Tikrai ne – man reikia draugų, o ne žvaigždžių. Svetima man ta selebričių kultūra... Noriu būti tarp protingų ir talentingų, o ne tarp dainininkų, neturinčių balso ir apgailėtinai šliaužiančių raudonais kilimais. Kai kiekvieną vakarą leidi su „žvaigždėmis“, tampa klaikiai nebeįdomu. Aš noriu kurti, o ne maltis tarp visokių rihannų.

– Neslėpsiu, šiek tiek keista tai girdėti... Juk Los Andželas – svajonių žemė, į kurią visi veržiasi?

– Tik dėl to, kad amerikiečiai puikiai išmano viešuosius ryšius. Štai, ką jie moka geriausiai – kurti savo įvaizdį: čia auga palmės, mėlynas dangus ir visi šypsosi! O pagyvenęs pamačiau nykią realybę – ir ramia širdimi išvažiuosiu, nes būtent čia supratau, kiek Lietuvoje galimybių ir kokia ji nuostabi.