Petrui Bingeliui mirus – solisto Liudo Mikalausko mintys: „Kas kaltas? Ogi mes patys“
Savaitgalį Lietuvos meno pasaulį sukrėtė liūdna žinia – gruodžio 6-ąją Covid-19 pasiglemžė Kauno valstybinio choro dirigento Petro Bingelio (1943–2020) gyvybę. Pirmadienį savo požiūriu bei jausmais apie didžiulį praradimą ir pandemijos įsikerojimą kultūros sektoriuje pasidalijo operos solistas Liudas Mikalauskas. Žmonės.lt žinomas vyras teigė, jog viešai kreipiasi į meno įstaigas, Kultūros ministeriją ir kolegas. Pasak jo, turime atkreipti dėmesį į daromas klaidas ir galiausiai sustoti.
Maestro Petras Bingelis dėl į peršalimą panašių simptomų gydymo įstaigos duris pravėrė dar lapkritį. Kaip paaiškėjo vėliau, kurį laiką jis buvo gydomas LSMU Kauno ligoninėje, o mėnesio pabaigoje buvo perkeltas į specialų Kauno klinikų reanimacijos skyrių, skirtą COVID-19 pacientams. Menininko gyvybė užgeso gruodžio 6-ąją.
Sukrėtė dirigento P. Bingelio netektis
P.Bingelio mirtis supurtė jo artimuosius bei kolegas. Šia tema prakalbo operos solistas Liudas Mikalauskas, kuris palietė ir ydingos, visuomenėje įsikerojusios filosofijos aktualijas. Pasak žinomo vyro, iš baimės sustoti mes netenkame vis daugiau ir daugiau gyvybių.
Anot Liudo, SAM rekomendacijos jau kurį laiką yra „neva“ pritaikomos. Ir viskas, kas vyksta, tik įrodo, jog vienintelis dalykas, ko nedarome – tai nesilaikome taisyklių.
Iš baimės prarasti darbą, lėšas ar kokiam nors meno projektui skirtą finansavimą, kultūros žmonės toliau repetuoja, nesustoja. Liudo Mikalausko teigimu, kaltinti nėra ką, o tik pačius save.
„Manau, jei taip ir toliau, netekčių tik daugės. Užsikrėtimų skaičiai – milžiniški, netrukus visa ši situacija palies ir sporto sritį, kitas sritis. Kiek visko pandemija jau palietė, o mes vis nedrįstame sustoti.“
Rizika sveikatai – didžiulė
„Mirė Bingelis... Kas kaltas? Ogi mes patys. Sakau tai iš širdies, nes šiandien labai skauda. Kalti mes patys, nes savo veikimu raginome ir kitus veikti. Bijodami, kad neįvykdysime visų projektų, neišnaudosime finansavimo, nepasieksime šių metų užsibrėžtų tikslų, negalėsime perkelti dotacijų, veikėme, dirbome, skubėjome išleisti premjeras, padaryti įrašus, rizikavome ir neišdrįsome prisėsti keletą mėnesių.
Mirė Bingelis... Kas kaltas? Ogi mes patys
Galvojome, kad publika neištvers be mūsų kuriamo meno, rinkomės ir rizikavome vienas kito sveikata. Provokavome Kultūros ministeriją priimti kitokias nei SAM rekomendacijas, neva mūsų darbo pobūdis reikalauja, kad būtų leidžiama dirbti po daugiau nei dešimt asmenų. Bandėme ieškoti papildomų įstaigos plotų įtraukiant „sandėliukus“, kad tik užtektų po 10 kvadratinių metrų vienam atlikėjui, o galų gale vis tiek repetuodavome vienoje erdvėje.
Teatruose, filharmonijose, choruose ieškojome ir ieškojome galimybių dirbti darbus reikalaujančius, kad vienoje erdvėje būtų dešimtys žmonių. O reikėjo pasėdėti namie. Reikėjo, nes šiandien skauda! Veikėme ir savo veikimu provokavome kitus veikti.
Nemokėjome prisitaikyti, nemokėjome pakeisti darbo pobūdžio, rinkomės, rizikavome
Taip veikė ir Kauno choras, siekdamas paruošti suplanuotas programas, padaryti įrašus, nes juos neva būtina padaryti, kitaip juk negalima, nes liksi nesuprastas. Kaip išeisi į nuotolinį, jei kiti dirba pilnu pajėgumu. Nemokėjome prisitaikyti, nemokėjome pakeisti darbo pobūdžio, rinkomės, rizikavome.
Nereikalingos tokios premjeros, nereikalingos tokios repeticijos, nereikalingi tokie įrašai, dėl kurių šiandien neturime Petro Bingelio.
O galėjome stabtelti, palaukti ir po pandemijos susitikę dar kartą pilnose salėse sudainuoti Carmina Burana.
Viskas, to nebebus. Žinau, kad bus piktų, kad bus sakančių, kad turime rodytis dainuoti ir šokti bet kokiu atveju, bet man šiandien žiauriai gaila... Ir tai dar ne pabaiga... Ilsėkitės ramybėje, brangus Maestro, be Jūsų Kaunas ir Lietuva jau nebetokie.“
