Phoebe Waller-Brigde: kurti įdomų kiną galima ne tik apie moterų ir vyrų santykius

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Prie trisdešimt penkerių artėjanti britė į „Auksinių gaublių“, „Emmy“, Ekrano aktorių gildijos ir BAFTA apdovanojimus įšoko kaip velnias iš tabakinės, nors serialas „Fleabag“ („Nepritampanti“), apie kurį šiemet kalbėjo visi, rodomas nuo 2016 metų. Scenaristė, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja drąsiai jautėsi ir ant raudono kilimo, ir ant apdovanojimų pakylos, ir niekam į galvą neatėjo, kad kadaise rašyti scenarijus ji pradėjo dėl to, kad pati gaudavo vienatipius madingų karštų pupyčių vaidmenis. 

„Fleabag“ (ir kitą Waller-Bridge serialą „Žudant Ievą“, šiemet taip pat nominuotą „Emmy“) giria kritikai ir dievina žiūrovės, vadinančios jį XXI amžiaus „Seksu ir miestu“. Pats Danielis Craigas ir bondiados prodiuserė Barbara Broccoli pakvietė Waller-Bridge rašyti naujosios juostos apie Bondą „Nėra laiko mirti“ scenarijaus – reikėjo atšviežinti šablonišką juostą. Phoebe – viso labo antroji moteris, kuriai per beveik šešis bondiados dešimtmečius leista prisiliesti prie vyrų šventojo Gralio. Įpusėjusi savo darbą ji sakė, kad filmas keisis, scenarijus labiau vertins moteris, tačiau pats herojus liks ištikimas sau. Ir jau tikrai netaps moterimi, kaip būgštavo karščiausi tradicijų genijai.

Gali būti, kad po metų pasirodysianti juosta vis dėlto papiktins ir konservatorius, ir karingas feministes. Phoebe ir taip būgštauja būsianti apšaukta bloga feministe kad ir už tokį savo serialo kadrą: jos herojė Flybeg, paklausta, ar atiduotų penkerius gyvenimo metus už tobulą kūną, iškart pakelia ranką sutinkanti. Autorė sako, kad tai buvo sąžiningas, tačiau ją labai gąsdinantis siužeto posūkis, ir vis dėlto iš priimtino požiūrio ir tiesos pasirinko pastarąją. Ką gi, turbūt dėl to Waller-Bridge idėjos tokios artimos ne tik trisdešimtmetėms, bet ir visoms, vieną dieną supratusioms, kad suaugi ne tada, kai desperatiškai sieki sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, bet kai įstengi pamėgti save ir liaujiesi miegoti su idiotais.

Seserys ir draugės

Nuostata, kad moterų negali sieti tikra draugystė, tokia seksistinė, kad net nepatogu jos minėti. Bet Phoebe biografiją galima pradėti nuo istorijos apie ilgametę draugystę ir kūrybinę partnerystę su dramaturge bei režisiere Vicky Jones, tapusia vieno iš „Fleabag“ personažų – pagrindinės herojės bičiulės Bū – prototipu. Tiesiog Vicky režisuotoje pjesėje vaidino tuometinis Phoebe vaikinas, o po spektaklio režisierė priėjo prie Phoebe ir pagyrusi jos grožį pakvietė dirbti kartu. O kai netrukus Jones išmetė iš projekto, pasipiktinusi Phoebe išėjo kartu. „Drąsus poelgis“, – kažkas ištarė jai įkandin. – „Drąsiau būtų pasilikti“, – iškart atkirto jauna moteris, jau tada mėgusi, kad paskutinis žodis būtų jos. 

Juokas juokais, bet iš esmės toks pasiaukojimas dėl teisingumo ir draugystės nulėmė tolesnę Phoebe gyvenimo istoriją. Su Vicky jos įkūrė kūrybos laboratoriją „DryWrite“: čia jauni aktoriai statydavo jaunų dramaturgų vietoje parašytus etiudus ir iškart galėdavo gauti publikos atsaką. „Sausasis rašymas“ – taip lietuviškai skambėtų „DryWhite“ ir išugdė Waller-Bridge, kokią šiandien žino visi.

Vicky įtikino Phoebe pasirodyti Londono rašymo festivalyje kaip komikę ir skaityti savo tekstus. Niekada nemėginusi šio amplua Waller-Bridge nusprendė kalbėti įžūlios, drąsios, turinčios cinišką humoro jausmą merginos, slepiančios didelę sielos tuštumą, vardu. Dešimties minučių pasirodymas 2013 metais virto monospektakliu „Fleabag“, o paskui BBC pakvietė Phoebe statyti serialo.

Waller-Bridge kalba apie geriausią draugę taip, kaip kitos moterys apie mylimąjį. „Tarpusavyje juokaujame, kad esame viena kitos gyvenimo meilės, – sakė ji vienoje tinklalaidėje. – Mes – sutuoktiniai, o vyrai tėra meilužės. Niekada neabejojome viena kita, niekada neabejojome, kad esame viena kitai reikalingos. Be Vicky mano karjera nebūtų taip gerai susiklosčiusi. Kinas – vienišių teritorija, o man labai pasisekė surasti bendrininkę. Kartą kelias savaites nesimačiusios susitikome pasėdėti bare, o galiausiai po trijų valandų kartu paprašėme padavėjo užrašų knygelės ir rašiklio. Pabendravusios norėjome vėl rašyti ir kurti idėjas. Įkvėpti vienai kitą dar svarbiau, nei mylėti.“

Tikrą seserį ji irgi turi: Isobel Waller-Bridge – kompozitorė, parašiusi „Fleabag“ muziką. Ir net turi gyvenimo draugą (mitas apie neišvengiamai vienišas feministes – irgi iš tų, nepadoriųjų, bet labai gajų, o moterį, kurios herojė prisipažįsta mylinti vieną vyrą, bet kartais besimylinti su tuo, kurio varpa didelė, jo šalininkai turbūt sudegintų ant laužo). Phoebe partneris – toks pats talentingas ekscentrikas režisierius, scenaristas, dramaturgas Martinas McDonaghas (filmai „Reikalai Briugėje“, „Septyni psichopatai“, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“), kuriuo Phoebe susižavėjo perskaičiusi pjesę „The Pillowman“ („Žmogus pagalvė“). Apie asmeninį gyvenimą ji nekalba – kur kas drąsesnė jaučiasi kurdama. Neturi ir socialinio tinklo paskyros – tada jaustųsi įsipareigojusi visada juokinti sekėjus, be to, per daug nepasitiki savimi, kad įstengtų atsispirti neigiamų komentarų srautui.

Phoebe ir Martinas – viena iš įtakingųjų šiuolaikinio kino porų, su kuria trokšta dirbti ir „Netflix“, ir didžiosios kino studijos. Šiųmetiniame „Amazon“ vakarėlyje po „Emmy“ premijos juos pasitiko audringais plojimais – bendrovė pasirašė su Waller-Bridge televizijos kūrybos sutartį, kurioje minimas 20 milijonų dolerių per metus honoraras. Su neišskiriamąja Vicky jos kuria serialą „Run“ HBO: Vicky rašo scenarijų, Phoebe vaidina. Net Waller-Bridge televizijos debiutą – serialą „Crashing“ – nupirko „Netflix“. Jaunesniuoju „Fleabag“ broliu vadinamas kūrinys turi neblogus reitingus ir nagrinėja trečią dešimtį, dėl streso vis dažniau vadinamą naująja paauglyste. Kaip sako Phoebe, „labai stengiausi užversti savo jaunystės lapą. Norėčiau turėti dvidešimtmetės odą, bet labiau vertinu drąsą ir intuiciją“.  

Pakvaišę dėl Phoebe

Humoro jausmą turinti Waller-Bridge gal vos sutirština spalvas pasakodama apie savo aktorės nesėkmes – vis dėlto vaidino Soho teatre, filme „Geležinė ledi“ buvo Meryl Streep herojės sekretorė, šmėstelėjo komiškame seriale „Blogas auklėjimas“, puikius reitingus pelnytai turinčiame detektyve „Brodčarčas“ jos personažas rodosi visą sezoną. Net vienoje iš „Žvaigždžių karų“ dalių „Solo: Žvaigždžių karų istorija“ galima sutikti Phoebe Waller-Bridge pavardę.

Su „Geležinės ledi“ ir „Brodčarčo“ žvaigžde Olivia Colman ji vėl susitiko „Fleabag“ ir mėgsta pasakoti, kad garsiosios aktorės ranka sunki: pagal scenarijų gavusi Colman antausį, visą dieną vaikščiojo paraudusiu skruostu ir mėgavosi mintimi, kad jai trinktelėjo ne kas kitas, o britų nacionalinė vertybė.

Phoebe fenomeną sukūrė jos pačios parašyti scenarijai, kalbantys apie tai, kas aktualu kartai, kuriai „Seksas ir miestas“ ir „Bridžitos Džouns dienoraštis“ atrodo gerokai pasenę, o jai rūpimi klausimai – nebeaktualūs. Flybeg – Blusė (tokia nekilni herojės pravardė) – miega su kuo nori ir nesidrovi savo libido. Jos tėvas infantilus, Colman įkūnijama pamotė – pasyvi agresorė, seserį kankina maniakinė depresija, svainis – manipuliuotojas. Ji savarankiška, šeimininkauja mažutėje Londono kavinėje, papuoštoje jūrų kiaulyčių atvaizdais, ir yra slegiama tragedijos – geriausios draugės Bū savižudybės.

Flybeg dukart palieka vaikinas – aptikęs jos kompiuteryje pornografijos paieškas ir užklupęs ją pačią, besimasturbuojančią Baracko Obamos interviu fone (labai simboliška, kad buvęs JAV prezidentas įtraukė antrąjį serialo sezoną į savo metų mėgstamiausių knygų, muzikos ir filmų sąrašą). Iš pirmo žvilgsnio absurdiška situacija – mėginimas pakalbėti apie nepastebimą ir nepatogią temą – intymias moterų fantazijas. Juk net mums skirtuose žurnaluose daugiau rašoma apie tai, kaip pamaloninti jį.

Waller-Bridge herojės netobulos ir neherojiškos, emociškai atviros ir nejaučia poreikio dėl to atsiprašyti. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl Phoebe tokia populiari. Juk daug kas Holivude vis dar nepajėgia ištarti žodžio mėnesinės. O Waller-Bridge serialo „Žudant Ievą“ herojė kulkas laiko viename stalčiuje su tamponais. Moteris kelia mažiau įtarimų, todėl jai lengviau žudyti, ir tik moteris seklė gali atskleisti moters žudikės nusikaltimus. Ką gi, retame seriale mes buvome tokios svarbios ir veikėme savais metodais.

Simboliška, kad „Žudant Ievą“ Phoebe nevaidina – kaip pati sako, tiesiog nematė savęs seriale. Tačiau jos darbas leido išgarsėti dviem puikioms aktorėms Sandrai Oh ir Jodie Comer – viena gavo Auksinį gaublį ir Kino aktorių gildijos apdovanojimą, kita – „Emmy“ ir BAFTA. Argi tai ne seseriškas poelgis? Galima tik džiaugtis, kad atėjo štai tokių autorių ir personažų metas, tikėtis, kad moterų mada nepraeis, ir prisiminti ketveriais metais už Phoebe vyresnės aktorės ir rašytojos Jessie Burton žodžius, kad jei nori gauti aktorės darbą, rašyk romaną, atrankos procesas ilgas. Phoebe parašė scenarijų. Ir gavo visa kita.