Pianistė Hélène Papadopoulos: „Mano tėvai, nors ir neišmanė muzikos, labai ją mylėjo“

Apie būsimą koncertą Hélène sako: „Nenoriu tiesiog sugroti J.S.Bacho kūrinių publikai – aš noriu, kad modernioji karta pajustų J.S.Bacho muzikos grožį, išties išgirstų ją.

Pianistė gimė Paryžiuje, Prancūzijoje. Strasbūro konservatorijoje pradėjo mokytis skambinti fortepijonu – Amy Lin klasę baigė su pagyrimu. Tuomet grįžo į Paryžių ir tęsė savo studijas „École Normale de Musique Cortot“, kur mokėsi pas Jean-Marc Luisada.

Vos pradėjus mokytis skambinti, ją kaip mat pakerėjo J.S. Bacho muzika. Hélène repertuare radosi daug barokinės muzikos. Atlikėja yra išleidusi Leonhard Euler (1707–1783) muzikos teorijos veikalą su savo komentarais – tai yra jos nuolatinio ieškojimo vaisius.

H.Papadopoulos dalyvavo meistriškumo kursuose su Sergueï Maltsev, Jean-Jacques Dünki, Charles Rosen. Jai buvo suteiktos „Accademia Musicale Chigiana“ stipendijos Sienos mieste, Italijoje, kur ji studijavo fortepijono meną pas Michele Campanella ir kamerinę muziką su ansambliu „Trio di Trieste“. Hélène įrašė Mozart sonatą fortepijonui ir smuikui „K380“. Buvo pakviesta groti įvairiuose Europos festivaliuose. Atlikėja groja tiek solo, tiek įvairių ansamblių sudėtyse Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Hélène, papasakokite apie savo pažintį su fortepijonu. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Tiksliai prisimenu mudviejų pirmąjį susitikimą. Kai man buvo šešeri, vasarą leidau pas promočiutę. Vieną gražią dieną tėtis pasikvietė mane ir pranešė, kad nupirko fortepijoną ir kad galėsiu pradėti mokytis juo skambinti. Prisimenu, labai laukiau rudens, nekantravau pagaliau prisiliesti prie šio instrumento.

Mano tėvai, nors ir neišmanė muzikos, labai ją mylėjo ir visi keturi jų vaikai pasirinko muzikanto profesiją. Dabar, kai žvelgiu į praeitį, suprantu, kad niekada neturėjau nė menkiausios dvejonės – visada žinojau, kad tapsiu pianiste. Teko mokytis groti violončele ir klavesinu – labai mėgstu jų garsus – bet fortepijonas užima ypatingą vietą mano širdy.

Kaip manote, ko reikia, kad atlikėjas išsiskirtų iš kitų?

Mano nuomone, geri atlikėjai yra tie tikrieji atlikėjai – Menininkai iš didžiosios M. Tai – kūrėjai, turintys viziją, jaučiantys muzikos gylį ir gebantys visa tai perduoti pasauliui. Taip pat manau, kad pianistas, ar bet kuris kitas atlikėjas, niekada neturėtų pamiršti, kad jo vaidmuo, visų pirma, yra kuo tiksliau perteikti kompozitoriaus muzikos dvasią. Tad didžiausia jo atsakomybė yra bandyti puoselėti ištikimybę pirminėms kompozitoriaus idėjoms ir „tekstui“. Tik būdamas ištikimas, atlikėjas gali pradėti lipdyti savo paties viziją, interpretuoti, apauginti kūrinį savo paties patirtimis ir asmenybinėmis duotybėmis.

Ar J.S.Bachas pasirinko Jus, ar Jūs – Bachą? Papasakokite apie šį ypatingą ryšį.

Manau, kad abu pasirinkome vienas kitą. J.S.Bacho muzika mane pakerėjo nuo pat pradžių – jos begalinis grožis ir universalumas. Šiame pasaulyje yra daug kompozitorių, kurie man padarė įtaką, kurie kuria ar sukūrė įvairaus žanro muziką, bet Bacho kūriniai mane tiesiog įtraukė intelektualiai, emocionaliai ir net fiziškai. Išties, jo muzika reikalauja ypatingo fizinio pasirengimo – skambinant būtina labai įdėmiai kontroliuoti garsą, nes polifoninės prigimties kūriniuose dalyvauja net keletas skirtingų balsų, kurie tuo pat metu yra tampriai susiję, ir kiekvienas turi būti išgirstas, išjaustas.

Bacho muzikai reikia brandos ir milžiniško darbo, ir manau, kad kurį laiką aš tiesiog trūkau pasiryžimo nerti gilyn. Tuomet pamažu pradėjau studijuoti jo muziką, pradėjau suvokti kaip ji genialiai parašyta, pajutau jo minties laisvę, beribį žmogiškumą. Skyriau vis daugiau ir daugiau laiko teorinėms studijoms – istorijai, muzikologijai. Taip pat mane itin domina Bacho muzikos sąsajos su šiandien gimstančia muzika. Visa tai maitina mudviejų ryšį ir aš tiesiog nebegaliu sustoti grojusi Bachą. Žinau, kad tai yra pasaka be pabaigos, kad turiu jam aukoti visą savo energiją ir laiką, tačiau jaučiuosi dėkinga pasirinkusi tokį kelią, nes jaučiu, kaip eidama tolyn augu – tiek kaip atlikėja, tiek kaip žmogus.

Esate galvojusi apie kitą profesiją?

Skambinimas fortepijonu man yra ne tik užgaida, aš tiesiog negaliu gyventi be to. Muzikos kalba bendrauti su klausytojais yra didžiulė dovana iš gyvenimo ir dar didesnė atsakomybė.  Vienaip ar kitaip, tai esu aš, ir nemanau, kad kada nors pasikeisiu. Galbūt, jeigu vaikystėje nebūčiau užburta muzikos, dabar rašyčiau. Tačiau šiandien man atrodo, kad žodžiais ne viskas pasakoma. Būtent todėl renkuosi muziką. Muzika yra mano kalba.

Skaitote? Kokią knygą rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Taip, knygų pasaulis man yra labai svarbus. Skaitydama vystau savo nuojautą ir plečiu žinių visatą. Daug knygų galėčiau rekomenduoti. Štai, kelios, neseniai padariusios įspūdį: tiems, kurie dievina triukšmingą Niujorko gyvenimą, mirgantį visomis spalvomis, siūlau perskaityti Dos Passos knygą „Manhatan Transfer“, tiems, kurie mintyse norėtų pasivaikščioti po tarpukario Paryžių, rekomenduoju Aragono „Aurélien“ – tai istorija apie neišsipildžiusią meilę. Ieškantiems sąsajų su šių dienų aktualijomis puikiai tinka Camus „La Peste“ (liet. vert. Maras). Na, o tiems, kurie šiame sudėtingame pasaulyje pasigenda grožio – gydanti Montale‘o poezija.

Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdienybėje?

Šiandien atlikėjas, norėdamas išlikti, privalo puoselėti begalę skirtingų įgūdžių. Visų pirma, žinoma, reikia turėti talentą ir nežmoniškai daug dirbti, tuomet – skaityti, eiti į teatrą, žiūrėti filmus ir t.t. Taip pat ant jo pečių gula visokiausi organizaciniai ir komunikaciniai reikalai – įvairūs projektai, bendravimas su koncertų organizatoriais, socialiniai tinklai, kritika, darbas su kitais atlikėjais ir kompozitoriais, nesibaigiančios kelionės.

Man asmeniškai sunkiausia yra išlaikyti savo tapatybę šiame itin reikliame pasaulyje ir skirti laiko bei energijos savo autentiško kelio paieškoms.

Koks, Jūsų nuomone, yra tobulas koncertas?

Pasirodymas koncerte negali tapti įprastu ar buitiniu veiksmu. Visada, prieš lipdama ant scenos, jaudinuosi ir jaučiu, kad tuo įvyks kai kas labai svarbaus.

Žiūrint klausytojos akimis, geras koncertas turi galios mane pakeisti, nes jo metu patiriu prasmę. Pianistės akimis – geras koncertas atneša malonę ir jausmą, kad tarsi pradedu kvėpuoti išvien su klausytojais, mes tampame vieniu ir nuo tos akimirkos viskas – įmanoma. Patekusi į šią būseną, dažnai surizikuoju ir leidžiu sau atskleisti galbūt dar nematytą kūrinio briauną. Ne visada šitai pavyksta, bet kai pavyksta, jausmas – nepakartojamas.

Kokia vieta pasaulyje yra Jūsų mėgstamiausia? Kodėl?

Jau nemažai metų gyvenu skirtingose šalyse ir neturiu vienos mėgstamiausios vietos – turiu jų net keturias! Visos – labai ypatingos ir atspindi vis kitą mano gyvenimo pusę. Paryžiuje – tai kavinė, esanti netoli namų – Saint Medardo aikštėje – čia aš jaučiuosi tvirtai stovinti ant kojų. Niujorke – Šiaurės rytų dalis Centriniame parke – tiesiog alsuoja laisve. Graikijoje – Nisyros sala, kurioje glūdi mano šaknys, o Italijoje – mažas kaimelis, stūksantis tarp Marche kalvų, čia jaučiuosi saugi.

Pandemija gerokai sutrikdė daugelio atlikėjų ir kitų scenos profesionalų gyvenimą. Kaip Jūs vertinate šį periodą?

Pradžioje, karantino metu, mane buvo užvaldę baimė ir nerimas. Ramybę tuomet rasdavau valandų valandomis grodama Bachą. Vėliau, kai buvo atšaukta galybė koncertų ir renginių, nusprendžiau daugiau laiko skirti knygoms, mokslams ir pamąstymams.

O šiandien sunkiausia man yra priimti tai, kad negalime keliauti taip, kaip keliaudavome anksčiau. Taip pat ilgiuosi gyvo ryšio su publika, su artimaisiais, draugais ir kolegomis, su kuriais mus skiria geografinis atstumas. Labai tikiuosi, kad šiai pandemijai greitai ateis galas.