Vokietijoje gyvenanti pianistė Onutė Gražinytė (26) ir iš Naujosios Zelandijos kilęs profesorius, violončelistas Edward King (33) savąją vestuvių pasaką nusprendė rašyti patys – su savomis natomis, spalvomis ir tradicijomis. „Vestuvės – nėra renginys aplinkiniams, tai lyg ir galimybė vienai dienai sukurti tobulą tavo ir tavojo žmogaus pasaulį, kuriame atsispindi bendras matymas, įsitikinimai bei vertybės“, – įsitikinusi pora, kurios santuoką liepos mėnesį paliudijo net keturi liudininkai ir 80 svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Norėjome, kad vestuvės „užsitęstų“. Kai jos tarptautinės – vienos dienos per mažai“, – šypteli vasarą vestuves atšokusi talentingoji pianistė Onutė Gražinytė. Dviejų muzikantų santuokos įtvirtinimas truko net dvi dienas – civilinė santuoka įvyko liepos 27-ąją, o bažnytinė – 28-ąją.
Ir taip jaunavedžiai savo tėvelių-liudininkų bei 80 svečių akivaizdoje apsikeitė ne tik žiedais, bet ir pavardėmis – nuo šiol jiedu prisistato kaip Onutė Gražinytė King ir Edward King Gražinis.
„Žmones, kurie vidumi visada šalia, tačiau fiziškai gyvena įvairiausiuose pasaulio kraštuose, matyti susibūrusius į mūsų šventę man brangiausioje Lietuvoje… Tai buvo visiškai siurrealus jausmas, tarsi sapnas, o galbūt ir didžiausia tos dienos dovana“, – sako Onutė ir prisiminimais leidžiasi atgal į dviejų muzikantų pažintį, kuri atvedė iki išsvajotų vestuvių.
Onute, spėju, kad judviejų su Edward gyvenimo kelius sujungė muzika?
Spėjimas tikslus (šypteli). Prieš ketverius metus kartu dalyvavome projekte Berlyne, grojome Sergejaus Rachmaninovo „Simfoninių Šokių“ perdirbimą. Juose buvo viena be galo graži, lyriška violončelės solo melodija su fortepijono akompanimentu. Prieš pasirodymą Edward priėjo prie manęs atskirai pasirepetuoti, taip ir pradėjome bendrauti. Vienas kitą atradome būtent šio projekto dėka
Kuo Edward jus tąkart sužavėjo labiausiai?
Prisimenu, kad pirmiausia pamačiau labai gražų žmogų, nešantį gerą, subalansuotą aurą. Toks buvo mano pirmasis (ir labai tikslus!) pajautimas. Edward yra labai taktiškas, švelnus ir solidus – šios savybės nuo pat pradžių dominavo ir man buvo gražios.
Nors jūsų meilė užgimė Vokietijoje, šventę, dedikuotą jai, nusprendėte surengti Lietuvoje. Vestuves norėjosi daryti gimtinėje?
Branginu ir myliu Lietuvą, jaučiu stiprų ryšį su savo šalimi ir jos žmonėmis. Manau, kad Edward tai jautė, žinojo, ir pats iš karto pasiūlė vestuves iškelti Lietuvoje. O aš tikrai nesispyriojau! (šypteli) Tiesa, organizuojant vestuves nebuvo lengva, kadangi mano vyras nekalba lietuviškai, tad daugiau atsakomybių ir derinimo krito ant mano pečių. Tačiau vėlgi, nesipriešinau, nes žinojau, jog tai tarsi mainai už tai, kad galime savo šventę iškelti mano gimtinėje.
Jūsų šventė – gana nemaža ir tarptautinė. Vietos lietuviškoms tradicijoms atsirado?
Tradicijas gerbiame, bet nenorėjome aklai jų sekti, norėjosi daryti tai, kas natūralu mums. Manau, kad tikrai pavyko. Pavyzdžiui, muzikinę dalį Šv. Jonų bažnyčioje paruošė mano tėtis su jungtiniu „Aidijos“ ir „Čiurlioniukų“ chorais. Muzikinė dalis sukūrė ypatingą emocinį foną, ne vienas svečias (taip pat ir mano vyras!) braukė ašarą. Kitos, jautresnės, man artimesnės ir labiau harmoningos muzikos šventei negalėčiau įsivaizduoti. Vėliau 80 žmonių vyko į Peliesiaus dvarą, Ignalinos rajone, kur šventė tęsėsi. Mano vyras kilęs iš Naujosios Zelandijos, tad turėjome nemažai svečių iš ten. Jiems parodėme lietuvių liaudies šokius – buvo atvykusi grupė, kuri grojo, mokė žaidimų ir šokių. Vakarienės metu grojome taurėmis, vėliau liaudies muzikantų atsivežtais tradiciniais pučiamaisiais instrumentais. Tai buvo ypatingas, apvienijantis momentas – įraudę smaginosi ir užsieniečiai, ir lietuviai. (šypteli)
Tačiau buvo ir tradicijų, kurių atsisakėme. Retos vestuvės praeina be didelio, balto jaunavedžių torto ir jo pjaustymo, tačiau po ilgų paieškų, skanavimų ir ragavimų, neradome nei vieno tikrai skanaus ir nusprendėme, kad mums jo visai nereikia. Jei nerandame, tokio, kuris mums patiktų, ar yra prasmė jį išvis turėti? (šypteli) Mums pasisekė, nes Paliesiaus dvaras kepa prancūziškas citrinines tartaletes, o tai yra pats mėgstamiausias Edward desertas. Buvo ir veganiškas tortas, švieži vaisiai bei uogos. Galbūt desertų stalas atrodė kiek netradiciškai, labai spalvingai, bet mums tai tiko ir patiko. Svečiams taip pat, mat po šventės neliko nei vieno skanėsto!
Tradicija pasaulietiška – mergaičių išsvajota balta pūsta nuotakos suknelė... Galbūt ir tai nebuvo „apie jus“?
Jei atvirai, man šis nuotakos suknelės kultas taip pat nebuvo ypač svarbus... Galbūt todėl, kad koncertuodama scenoje dažnai vilkiu ilgas puošnias sukneles, jų turiu daug, greičiausiai stipriai per daug. Bet visgi turėjau baltą ilgą suknelę ir su nuometu, ir su istorija! Kai žiemą pirmą kartą lankiausi Naujojoje Zelandijoje, klustelėjau vyro mamos, kur galėčiau pasidairyti vestuvinių suknelių. Jos draugės man parodė labdaros tipo parduotuvę, kur įsigijus daiktą, pinigai atitenka nepasiturintiems žmonėms. Nuvykus ten, pamačiau be galo daug vestuvinių suknelių: šūsnį jų nusinešiau į matavimosi kabiną, tačiau pirmoji pasimatuota ir buvo toji vienintelė, kurią išsirinkau. Už ją sumokėjau tik 80 eurų, o kai Lietuvoje siuvėjoms nunešiau pataisyti, jos patikino, kad tai yra dizainerio rankų darbas. Pati sunkiai galėjau patikėti!
Tiesa, prieš tai buvau sutarusi, kad Berlyne dizainerė man pasius naują, o radus savo suknelę Naujojoje Zelandijoje, nesmagu buvo atšaukti šį užsakymą. Tačiau brolio teisingai padrąsinta sugebėjau tai padaryti. Jis tikino – juk sprendimas svarbus ir nuotaka turi teisę ramiai pakeisti savo nuomonę! (šypteli).
Saldaus vestuvinio torto atsisakėte, tad gal desertui pasilikote medaus mėnesį?
Vyro šeima vestuvėms atvyko iš Naujosios Zelandijos ir aš būtinai norėjau juos nusivežti į lietuvišką pajūrį, išvykome pasibūti Nidoje, krašte, kuris man be galo brangus. Vėliau jau dviese keliavome koncertuoti į festivalį Italijoje, o kadangi jau buvome Italijoje, naudojomės proga ir po jo leidomės į 10-ties dienų kelionę po Sardiniją. Visgi sutarėme šią išvyką vadinti medaus savaite, nes didesnę kelionę, dedikuotą šiai progai, norėtume susiplanuoti ateityje.
Kai du muzikantai gyvenimą kuria po vienu stogu – daugiau supratimo ar iššūkių?
Mūsų – fortepijono ir violončelės kombinacija – išties gera. Gal simboliška, juk šiems dviems instrumentams yra tiek daug vertingo repertuaro. Tuo džiaugiamės ir mėgaujamės. Žinoma, būna, kad muzikuojant mūsų nuomonės išsiskiria, bet ieškome sprendimų ir kuriame gražų santykį – ne tik muzikoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Edward sako, kad jam niekada su niekuo nebūna taip ramu ir gera groti, kaip su manimi…
Beje, kaip asmenybės esame skirtingi: aš esu ekstravertė, atvira, impulsyvi, o Edward muzikoje emocionalus, tačiau gyvenime tylesnis, šneka ramiai. Nors iš pažiūros charakteriai kardinaliai skiriasi, mums vienas kito laimė ir gerbūvis yra svarbiausi. O kai taip yra, besąlygiškai stengiesi vienas dėl kito, linki vienas kitam gero, ir daug egoizmo nebelieka
Ko labiausiai linkėtumėte jūsų skambios meilės sąjungai?
Linkėčiau mums toliau žengti tuo pačiu keliu – rūpesčio ir meilės vienas kitam. Beje, per vestuves vienas artimas žmogus iš muzikos pasaulio mums linkėjo – nebijoti sąskambių ir netrokšti tobulos harmonijos. Nes harmonija pasiduoda mažorui ar minorui, tam tikroms taisyklėms, tačiau gyvenime juk žymiai daugiau sluoksnių, sąskambiai nebūtinai harmoningi, kartais nei mažoriniai, nei minoriniai, galbūt net nelabai malonūs ar gerokai keisti, bet vis tiek būtent tokie, kokie turi būti, priklausantys didesniai visumai, valiai, ir dėl to tobuli. Galų gale, ratas apsibrėžia, ta visuma ir valia ir yra išsvajotoji harmonija, natūraliausiu pavidalu. To mums ir visiems aplink nuoširdžiai linkiu!
Fotogalerija:
