„Pietinia kronikų“ autorius R.Kmita: „Niekada nemaniau, kad parašysiu romaną...“

„Pats knygos rašymas man buvo nuotykis, o paskui prasidėjo dar didesnis“, – nusijuokia Rimantas. Paauglio brendimo istorija pirmųjų nepriklausomybės metų fone, parašyta ne bendrine lietuvių kalba, o šiaulietiška šnekta, sulaukė sėkmės, – jau kelis sykius leidykla kartojo tiražą, pasirodė autoriaus įgarsinta audioknyga. Viešai Marijus Mikutavičius apgailestavo, kad ne jis parašė šį romaną, skatinantis jį atsiversti buvo ir Andriaus Mamontovo verdiktas socialiniuose tinkluose: „Knyga, kuri pradžioje atrodo kiek paika, tačiau nepaleidžia jausmas, kad ji tave kažkur nuves. Pabaigoje atradau kažką, ko netekau.“

Augantis skaitytojų ratas ir svarios garsenybių pagyros – dar ne viskas. Atsirado judėjimas „Pietinis yra visur“, kurio tikslas – skatinti žmones domėtis savo gimtąja, gyvenamąja vieta. Šiaulių turizmo informacijos centras kviečia pasivaikščioti po daugiabučių rajoną, kuriame vyksta veiksmas, romanas įkvėpė miuziklą ir svarstoma knygą perkelti į didįjį ekraną. Brandinama idėja išleisti ne tik suvenyrų, bet ir... sportinių drabužių liniją. „Suprantu, kad man jau laikas susirasti prekės ženklo vystytoją...“ – kvatoja romano autorius ir pasakoja, kaip buvo pakviestas į visuomeninę konferenciją Panevėžyje, kur svarstyta, kaip padaryti šį miestą patrauklesnį, – turėjo papasakoti, kaip tai pavyko padaryti Šiauliams.

Tiems, kurie dar nebuvo atsivertę romano, įsivaizduoti, kaip papasakota istorija, gali padėti iškalbingas autoriaus pasiaiškinimas „Facebook“ reikalaujantiems knygos tęsinio: „Galvojau, kode mane suparalyžuoj klausims „Kada / ar bus „Pietinia kronikų“ pratęsims“? Gal panašiai būtų, jeigu aš klausčiau žmogaus, katras verd žiauriai skanias uogienes laisvalaikiu, kada da duosi? Nors nežinau tiksliai, kode taip yra. Gal tode, kad labiausiai norėč’ atsisietst’ i rašyt’, o reik’ dirbt’ kelis darbus, kelias chaltūras, ka užvirintum minimumą.“

Internete paieškojus, tarp kokių gi chaltūrų tenka suktis plačiai nuskambėjusios knygos autoriui, laukia nuostaba: pasirodo, jis yra labai rimtas žmogus – trijų poezijos rinktinių ir monografijos apie sovietmečio poeziją autorius, humanitarinių mokslų daktaras, literatūros kritikas ir LRT radijo laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas!

Susitikti ir pasikalbėti apie neįprastą romaną Rimantas pasiūlo namuose, kol miegos dukra. Ir tai nėra atsitiktinumas – didžioji knygos dalis parašyta per metus, kuriuos praleido su ja namuose.

Bet juk ne viena mama skundžiasi, kad sukantis namuose su vaiku laiko tiesiog neįmanoma rasti...

Ši knyga mane taip įtraukė, jog stumdydavau vežimėlį su Milda Upe po lauką ir rašydavau į telefoną. Kartais užsirašai tik mintį, kartais pradedi telefone pasakojimą ir plėtoti. Persisiunti namo, o kai vaikas užmiega, atsidarai kompiuterį ir tęsi darbą. Ar ryte anksčiau atsikėlęs. Savaitgaliais arba vakarais žmona mane pakeisdavo ir išleisdavo į bibliotekas, kur galima ramiai dirbti.

Aš tikiu, kad bet koks geras sumanymas išgyvens. Su vaiku negali daryti nei mokslinio darbo, nei žurnalistikos. Tuomet ir lieka rašyti pasakas.

Sumanymo pradžia reikėtų vadinti kitą knygą – drauge su Šiauliuose gyvenančiu šveicaru Marku Roduneriu išvertėte jo tautiečio Pedro Lenzo romaną „Čia aš varatarius“: jis buvo parašytas Berno tarme, jūs istoriją perteikėte šiaulietiškai. Ir tada kilo noras prabilti pačiam?

Drauge su Pedro Lenzu važinėjome po Lietuvą ir skaitėme jo romano ištraukas. Man atrodo, jog Klaipėdoje buvo paskutinis mūsų turnė vakaras, kitą dieną autobusu važiavau į Vilnių ir ėmiausi aprašyti kažkokį regbio rungtynių epizodą. Jau buvau į šiaulietišką tarmę įėjęs, mintyse iškilo komandos draugai su vardais ir pavardėmis, varžybų akimirkos, viskas, ką maniau, kad esu pamiršęs. Užsirašiau, pagalvojau, kad su draugais jau kuris laikas kalbėjome, jog gal ir būtų smagu parašyti knygą apie tuos metus...

Apie tuos, kai dabartiniai keturiasdešimtmečiai buvo paaugliai?

(Linkteli galva.) Tą sumanymą prisiminiau Prahoje, į ją buvau išvykęs gavęs rašytojo stipendiją. Ten buvo daugiau laiko ir pagalvojau, kad reikia pakrapštyti ir pažiūrėti, kas pavyks, – parašiau dar porą epizodų. Viskas sparčiau pajudėjo po renginio Lietuvos ambasadoje: buvau pakviestas perskaityti savo eilėraščių. Skaitau ir jaučiu – nelabai eina, tada kilo mintis – reikia pabandyti perskaityti šiaulietiškus epizodus. Pradėjau, ir atmosfera iškart pasikeitė, rimtas renginys virto triukšmingu vakarėliu, visi ėmė dalytis savo prisiminimais...

Kol rašiau knygą, ištraukas skaitydavau įvairiuos renginiuose baruose. Lietuviai rašytojai retai tokius organizuoja, bet per tokius skaitymus gali pasitikrinti, ar teisingalinkme judi. Man taip pat buvo naudinga, nes po to prasidėdavo ilgi pokalbiai, visi prisimindavo įvairių to laikmečio detalių. Svarbu, kad buvo daug diskutuojama apie kalbą, kaip tuomet Šiauliuose buvo šnekama, – faktų galima susirasti ir to meto laikraščiuose, o kasdienė kalba nefiksuojama, ji dingsta ir ją sunkiausia rekonstruoti. Dabar Šiauliuose jaunimas kalba beveik bendrine kalba, gal dar kiek galūnes trumpina.

Įdomu, kad kalba kelia daug aistrų. Pasirodo, žmogui tai labai svarbu ir intymu... Visi lietuviai jaučia spaudimą, kad nemoka taisyklingai kalbėti.

Pasirodžius romanui jo kalba ir sulaukė daugiausia komentarų?

Ir plačiausią spektrą – nuo „mes taip ir sakome“ iki „Šiauliuose taip niekas nekalba“.

Situacijų buvo visokių?

Kartą mane sustabdė dvidešimt metų vyresnis vyras. „Aš Arnis“, – prisistatė. Prisiminiau, kad anuo metu tas vardas Šiauliuose buvo labai girdėtas, kad tas vyras buvo ne iš pagrindinių princų, bet tikrai tarp jų figūravo. Jis, mano nuostabai, prisakė komplimentų.

Sykį viena moteris perdavė man linkėjimų nuo žmogaus, kuris neseniai buvo palaidojęs žmoną. Jis irgi šiaulietis. Kurį laiką slaugė žmoną ligoninėje ir naktimis skaitė „Pietinia kronikas“. Sakė, kad ir juokdavosi, nors ir kaip makabriškai tai skambėtų, ir kad knyga padėjo jam ištverti tą laiką. Beveik neįtikėtina istorija, tikrai nemaniau, kad ta knyga galėtų būti skaitoma tokiose situacijose.

Paaiškinkite ne šiauliečiams, kas tas Pietinis?

Šiaulių mikrorajonas, pirmieji daugiaaukščiai čia iškilo kokiais 1970-aisiais. Aš čia gimiau, vėliau su mama išsikraustėme, grįžau į penktą klasę vėl. Jis didžiulis, pagal gyventojų skaičių – pusė Šiaulių. Miegamasis rajonas, iš kurio galėjai nekelti kojos, nes jame būtum galėjęs visko rasti. Ir dabar tas pats – juk Pietiniame stovi „Akropolis“.

Galingas įvaizdis, kad tai treninguotų vaikinų rajonas ir saulei nusileidus geriau nekelti į gatvę kojos. Aš tą įvaizdį ir išnaudojau.

Nuostabiausia, kai matai, kad kūrinys sujudina ne literatūrinius dalykus. Kaip kažkas yra pastebėjęs – jei anksčiau žmogus pasakydavo, jog yra iš Šiaulių, nesulaukdavo jokios reakcijos – niekas nežinojo, su kuo tą miestą tapatinti. Anksčiau buvo gajus stereotipas: jei darai humoro laidą ir nori parodyti durnelį, rodai budulį iš Šiaulių: Pilypukas, Saulėns... Toks ribotas žmogus.

Ne vienas asmuo, su kuriuo ir anksčiau bendraudavau, tik dabar man pasakė, jog irgi yra iš Šiaulių ar iš Pietinio. Tarytum anoniminių alkoholikų klubo nario prisipažinimas. Šį rudenį vykęs festivalis „Šiaulių naktys“ buvo paremtas mano knygos tematika: miestas ūžė dvi naktis, kavinės ir barai buvo šiaulietiškai susirašę meniu, padavėjai kalbėjo šiaulietiškai, buvo atkurtos kačelkės, videosalonai, daug žmonių išėjo į gatvę pasipuošę pagal anų laikų madą, daug kur kabėjo šiaulietiškai surašytos iškabos.

Nuo knygos pasirodymo nepraėjo dar nė metai, o jau įvyko apie 50 interviu ir susitikimų su skaitytojais, tai irgi rodo, kad žmonėms įdomus tas laikas, ta kalba ir smagu viską prisiminti.

Pagrindinis herojus – Rimants Kmita, bet tai juk ne autobiografinė knyga?

Nemažai dalykų paimta ir iš mano gyvenimo: kaip regbį žaidžiantis vaikinas virto skaitančiu ir mąstančiu žmogumi. Vieniems ta metamorfozė gali atrodyti neįtikinamai, kitiems – kitaip. Tuo metu tiek daug ir visko keitėsi.

Kodėl regbis, o ne krepšinis?

Regbis – vienas iš tų dalykų, kuriais Šiauliai gali didžiuotis. Tuo metu, kurį aprašau knygoje, buvo pirmąkart važiuojama į varžybas užsienyje, o dabar žaidėjai iš dviejų Šiaulių regbio komandų sudaro Lietuvos rinktinės, kuri normaliai kapojasi su kitomis Europos ekipomis, pagrindą ir yra kieti vidutiniokai. Iš mūsų aplinkos tuo metu daugelis vaikinų ėjo į regbį, merginos – į žolės riedulį. Penktoje klasėje lankiau krepšinį pas Antaną Sireiką, paskui buvo dziudo, o galų gale septynerius metus žaidžiau regbį.

Regbis – gal ir visos sporto šakos – moko pagarbos, demokratijos. Man patinka posakis, jog regbis yra chuliganų žaidimas, kurį žaidžia džentelmenai, o futbolas yra džentelmenų žaidimas, kurį žaidžia chuliganai.

Apie Šiaulius jau buvo išleistas romanas, apie regbį šis – tikrai pirmasis. Anglijoje, Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje, kur visi pamišę dėl regbio, tų romanų yra galybė. Esu kažkada svarstęs, ar nevertėtų parašyti romano apie „Žalgirio“ rungtynes, kai paskutinėmis sekundėmis buvo pralaimėta „Maccabi“. Dabar kaip tik grįžtu prie šios minties. Nors su krepšiniu būtų dar daugiau problemų nei su kalba, nes Lietuvoje visi yra krepšinio ekspertai, krepšininkai – mūsų mito dalis, kaip kokie kunigaikščiai. O mane vilioja sovietmetis, mūšių su CSKA laikas, galima daug papasakoti apie valstybę. Mums trūksta tokių artimų herojų.

Esate prisipažinęs, kad kai parašėte meilės sceną, supratote, jog knygą užbaigsite. Kodėl ji tokia svarbi?

Pasakojime apie paauglį tokia turi būti, o jei nepavyks, tai bus blogai... Turi bent išlaviruoti taip, kad tokia scena nesudarytų duobės įspūdžio. Anglakalbėje literatūroje yra renkama blogiausia tų metų sekso scena, komisija pateikia tikrai juokingų pasažų. Tad meilės scena – labai rizikingas dalykas.

Ne kartą romane cituojama knyga, iš kurios žinių sėmėsi ne viena karta, – Janio Zalyčio „Meilės vardu“. Ir paauglystėje ją atidžiai skaitėte?

Daug kas nustemba, kai pasakau, jog šią knygą perskaičiau tik dabar. Mūsų namuose jos nebuvo. Gal ir gerai, kad skaičiau tik dabar, ji puikiai atspindi to laikmečio dvasią, o man buvo svarbu parodyti vaikino seksualinį brendimą, iš kokių kompleksų mūsų karta turėjo išsivaduoti. Ir laisvėjant iškart gavo smūgį – su nepriklausomybe užplūdo pornografiniai filmai.

Prieš sėsdamas rašyti šių scenų daug naršiau po šiuolaikinių paauglių forumus, rastos detalės man padėjo prisiminti tą būseną. Ir ką galiu pasakyti – ir šiandien tebegalioja daugybė tų pačių ar panašių mitų.

Karčiai juokaujate, jog savo mokslinį darbą galite vadinti hobiu, nes iš tokios algos neįmanoma pragyventi. Socialiniame tinkle esate paskelbęs, kad visi, kurie klausia, kaip susiklostė „Pietinia kronikas“ herojų gyvenimas, gali prisidėti prie tęsinio sumokėdami tam tikrą sumą pinigų: 9 eurai – už knygą, už 200 eurų herojui suteiktumėte norimą vardą, 1500 eurų – veiksmas būtų perkeltas į pageidaujamą kaimą ar miestą. Jūsų tikslas – surinkti 20 000 eurų...

Pokštas pokštu, bet ir norėjau padaryti sąmatą, kiek reikėtų pinigų romanui. Ir svetur nėra daug rašytojų, kurie gyvena tik iš rašymo. Tuo gali pasigirti tik pačios didžiausios žvaigždės.

Tad ir tenka ieškoti įvairiausių hobių – jūs dirbate Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, radijuje. Gal dar ką nors norėtumėte išbandyti?

Esu svarstęs, kad norėčiau padirbėti taksistu ar autoservise. Man kartais atrodo, kad mūsų rašytojai (neišskiriant ir manęs) nepažįsta gyvenimo, didžiausia jų atrakcija – nuvažiuoti į susitikimą provincijoje. Tiek gyvenimo ir pamato. Tačiau tik šneku apie tai ir greičiausiai to nepabandysiu padaryti, nors ir norėčiau. Antra vertus, niekada ir nemaniau, kad parašysiu romaną...