„Po šito filmo visi norės būti iš Šiaulių“, – taip apie juostą „Pietinia kronikas“ gerbėjai atsiliepė dar prieš jai pasirodant kino teatruose. Kino režisierius Ignas MIŠKINIS (46) neslepia: abejonių, ar verta kelti koją į nekenčiamą devyniasdešimtųjų laikmetį, tikrai turėjo. „Bet dabar kelio atgal jau nėra“, – šypteli.
Pradėkime nuo fakto: prieš kelerius metus nuskambėjusi žinia, kad Ignas Miškinis, tikras vilnietis, kurs filmą apie Šiaulius, daugelį truputį šokiravo. Turite kokių nors pasiteisinimų?
Turiu. Mano močiutė gyveno Pietiniame, tėvas yra iš Šiaulių, teta ir puskė iki šiol ten tebegyvena, taigi turiu šiaulietiško kraujo ir žinau šio miesto papročius. Vaikystės vasaromis dažnai ten važiuodavau traukiniu, daugiabučio kieme visi žinodavo, kad „vėl tas vilnietis atvažiavo“. Kieme vaikų paprastai nemuša, bet jei būčiau buvęs įžūlus – tikriausiai būčiau tvarkingai gavęs į galvą.
Pastebėjau, kad Vilniaus agresija skiriasi nuo Šiaulių: Vilniuje žmonės pirmiau aiškinasi, tada mušasi, o Šiauliuose – atvirkščiai.
Kaip atsidūrėte „Pietinia kronikose“?
Eglė Vertelytė parašė scenarijų pagal knygą. Ji kilusi iš Pietinio, jai tai labai artima, bet pati nutarė nerežisuoti: buvo ką tik nufilmavusi panašų laikmetį „Stebukle“ ir gal nebenorėjo to paties, o gal istorija pasirodė pernelyg berniukiška, tad ieškojo kito žmogaus. Man paskambino prodiuseris Lukas Trimonis: „Gal tau įdomu?“ Iš pradžių buvo visai neįdomu. Nenorėjau prisiminti devyniasdešimtųjų: man jie baisūs, ištisinė šlapdriba ir dumblas.
Paaugliui tie laikai nepatiko, daugelis aplinkybių itin slėgė, dar buvo likę sovietų laikų raugo: