Pietų Korėjoje gyvenanti Irma Balbieriūtė – apie grožio kultą, bulvių ledus ir kitas keistenybes

Irma, kokie trys dalykai tave nustebino labiausiai šioje šalyje?

Vos tik atvykusi į Korėją, pastebėjau labai daug rūbus susiderinusių porų. Vėliau sužinojau, kad poros čia perka ir derina net apatinius! Derindama rūbus, pora parodo aplinkiniams, kad yra kartu ir myli vienas kitą. Aistringai besibučiuojančių korėjiečių nepamatysite, tačiau poros visuomet susikabinusios, apsikabinusios ir kaip tik gali demonstruoja švelnumą vienas kitam.

Korėjoje buvimą poroje ypač skatina verslas. Per metus poros turi penkiolika skirtingų švenčių. Tiesa, vienos švenčiamos labiau, kitos mažiau. Pavyzdžiui, Valentino diena čia švenčiama, galima sakyti, du kartus: vasario 14 dieną merginos vaikinams dovanoja dovanas (dažniausiai tai būna šokoladas), kovo 14 – vaikinai dovanoja merginoms dovanas (dažniausiai šokoladą arba apatinius).

Sakoma, kad vyro dovana turi būti tris kartus brangesnė už tą, kurią jis gavo vasario 14 d. iš antrosios pusės (tiesa, ne visi laikosi šios taisyklės). O 100 draugystės dienų proga poros apsikeičia žiedais. Tai nėra sužadėtuvių žiedai, tai tiesiog draugystės žiedai, kuriuos poros kartais užsako net pas juvelyrus.

Kitas labai nustebinęs niuansas – grožio kultas. Išvaizda Korėjoje labai svarbu. Čia aiškiai apibrėžti grožio standartai (kaip turi atrodyti akys, nosis, smarkas, lūpos ir t.t.), kuriuos pasiekti pasitelkiama plastinė chirurgija. Plastinės chirurgijos klinikų čia nesuskaičiuojama gausa! Akies vokų plastinė operacija – populiari tėvų gimtadienio dovana vyresnių klasių moksleivėms ar studentėms.

Lankiausi ne plastikos, bet grožio klinikoje veido valymo procedūrai. Prieš užsirašant procedūrai, klinika paprašė atsiųsti savo veido nuotrauką, kad galėtų pasiūlyti geriausią veido priežiūros paketą. Kai nusiunčiau savo nuotrauką ir gavau atsakymą, paklausiau vyro, kaip jis su manimi, tokia negražia, gali gyventi. Mano veidą, anot Korėjos grožio specialistų, reikia „taisyti“ iš esmės, nes visai neatitinku apibrėžtų grožio standartų. Galų gale, kai pasakiau, kad išgyvensiu su savo netobulumais, sutarėme, kad man bus atliekamas tik veido valymas be botokso ir kitų injekcijų, kurios padėtų suformuoti gražesnį veidą.

Atvykusi į kliniką nustebau – Lietuvoje aš pripratusi užeiti pas kosmetologę į kabinetą, kur procedūra atliekama privačiai. Būtent veido valymo procedūrai Korėjoje mane atvedė į vieną iš penkių klinikos aukštų, kur daugybė lovų sustatytos 2 metrų atstumu – lovose guli klientai ir jiems atliekamas veido valymas. Viskas švaru, tvarkinga, ramu bet likau be galo nustebinta, kaip viskas vyksta – tarsi konvejeriu – ateini, atsiguli, išvalo ir išeini. Jokio asmeniškumo, viskas bendroje erdvėje, tik greitas ir kokybiškas darbas.

Kalbant apie išorės grožį ir jo svarbą, man taip pat nutiko linksma istorija – nuėjau pasidaryti nuotraukos automobilio teisėms. Man davė planšetę ir paprašė atsakyti į kelis klausimus: kaip aš noriu, kad būtų sutvarkytos mano akys, lūpos, plaukai, ar noriu, kad būtų pridėti auskarai ir t.t. Kai pasakiau, kad nuotraukos nekoreguotų ir kad fotografuosiuosi su megztiniu, kuriuo atėjau, į mane labai keistai pažiūrėjo ir pasiūlė persirengi, parodydami spintą, pilną drabužių.

Prie ko vis dar negali priprasti?

Prie visko pripratau. Bet aš tikiu, kad mane dar daug kas šioje šalyje nustebins. Paskutinis nustebinęs dalykas – šį savaitgalį valgiau bulvių ledus. Saldoki, bet skanūs.

Kas labiausiai žavi šioje šalyje?

Mane žavi vyresnio amžiaus vyrai ir moterys, kurie gyvena labai aktyvų gyvenimo būdą. Mėgstu žygius į kalnus, o ten visuomet sutinku grupeles vyresnio amžiaus žmonių, kurie greičiau už mane užkopia, viršukalnėje pavalgo atsinešto maisto, pabendrauja, o tada leidžiasi žemyn. Kai pirmą kartą su vyru žygiavome į vieną iš Korėjos viršukalnių, gėda prisipažinti, bet mus lenkė dauguma vyresnio amžiaus žmonių.

Beje, korėjiečiai (tiek seni, tiek jauni) labai rimtai žiūri į pasiruošimą žygiui – didžiulės kurpinės pilnos maistu, lazdos ir rūbai, kurie tiktų kelių dienų ekspedicijai į kalnus. Su vyru juokiamės, jog atrodo, kad jie pasiruošę ne 6 valandų žygiui į mišką, o savaitės žygiui į Everestą.

Irma džiaugiasi, kad studijuoti atvykusius ar šalyje dirbančius užsieniečius Korėjos valdžia kviečia pažinti šalį ir vykdo programas, kurių metu suteikiama galimybė nemokamai keliauti (padengiamos transporto, nakvynės, maisto išlaidos), supažindinama su Korėjos kultūra. Tiesa, norint dalyvauti tokiose programose reikia turėti ilgalaikę vizą.

Neseniai Irma tapo programos „Hello Korea 2020“ dalimi. Dvidešimt penkių žmonių grupė, kurią sudaro įvairių pasaulio žemynų atstovai, keliauja po Korėją, dalyvauja renginiuose ir kartu dalinasi įspūdžiais, pažindami naujas vietas.

Prieš atvykdama, Irma apie Korėją žinojo labai nedaug. Besiruošdama gyvenimui nepažįstamoje šalyje, ji nusprendė pasidomėti šiuolaikine vietos kultūra – ypač filmais ir serialais. Vienas pirmųjų filmų, kurį ji pamatė – „Traukinys į Busaną“. Tai visame pasaulyje pripažinimą pelniusi juosta apie zombių apokalipsę. Moteris prisipažįsta, kad tik draugų, mačiusių šią juostą, įtikinėjimo dėkai, ji pažiūrėjo filmą, o pažiūrėjusi suprato, kad „Traukinys į Busaną“ – tai daugiau negu filmas apie zombius.

Tai juosta, pasakojanti apie žmonių santykius ir kovą už žmogiškumą ištikus nelaimei. „Nesitikėjau, kad filmas paliks tokį įspūdį. Ir dabar, po metų, gyvendama Korėjoje bei pažindama korėjiečius, jų tarpusavio santykius, aš juostą „Traukinys į Busaną“ matau dar kitokiomis spalvomis.“

Kiek filme „traukinys į Buasaną“ yra tikros Korėjos?

Kaip ir šiais metais keturis Oskarus pelniusi Pietų Korėjos juodo humoro komedija „Parazitas“, taip ir juosta „Traukinys į Busaną“ atskleidžia skirtumus tarp šalies socialinių sluoksnių, jų tarpusavio santykius bei požiūrį vienas į kitą.

Traukinio keleiviai – įvairių socialinių grupių atstovai, bandantys išgyventi zombių apokalipsę. Pagrindinis personažas atspindi daugumos vidutinio amžiaus korėjiečių vyrų portretą – daug dirbantis ir dėl to nuo šeimos nutolęs tėvas. Pažįstami užsieniečiai mokytojai dirbantys Korėjoje pasakojo, kad yra nemažai vaikų, kurie negali pasakyti, nei ką mėgsta jų tėtis, nei kada paskutinį kartą su juo kartu pramogavo. Sakoma, kad šioje šalyje norint būti turtingu, tokiu reikia gimti, nes kilti socialinės hierarchijos laiptais – sudėtinga. Tačiau visi stengiasi ir aukodami šeimos ir, žinoma, savo laimę, nori pasiekti tai, kas yra be galo sunkiai pasiekiama.

Beje, filmą „Traukinys į Busaną“ galite pažiūrėti spalio 12 d., pirmadienį, 23.15 val. per TV6.