Piligrimų takais: stebuklais garsėjančios Lietuvos vietos

► Apsireiškimų vietos Lietuvoje

• Šiluvos koplyčia prie bažnyčios (Raseinių r.), 1608 m. rugsėjo 8 d.
• Pušaloto bažnyčia (Pasvalio r.), XV a.
• Gelvonų bažnyčia (Širvintų r.), XVI a.
• Ugionių šaltinis prie bažnyčios (Raseinių r.), 1657 m. lapkričio 28 d.
• Alksnėnų bažnyčia (Vilkaviškio r.), 1867 m.
• Kryžių kalnas (Šiaulių r.), apie 1870 m.
• Gulbinėnų bažnyčia (Pasvalio r.), 1985 m. sausio 1 d.
• Žemaičių Kalvarijos bažnyčios III koplyčia (Plungės r.), 1990 m. lapkričio 6 d. ir kt.

Dėmesio: oficialiai pripažintas Mergelės Marijos apsireiškimas tik Šiluvoje.

Piligriminės kelionės žinomos nuo senų senovės. Jos būdingos visoms religijoms. Istoriniuose šaltiniuose apie piligrimystę pirmąsyk aptikta žinių dar nuo Mesopotamijos klestėjimo laikų. Daugiausia žinių rasta II amžiuje, kai maldininkai masiškai keliaudavo į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Taip pat buvo paplitusios krikščioniškos piligriminės kelionės į Jeruzalę ir kitus šventuosius miestus.

Piligriminių kelionių tikslas – aplankyti šventąsias vietas ar objektus, kuriose juntamas dieviškumas ir šventybė (buvo apsireiškę ar gyvenę šventieji ir pan.). Tokiose vietose būna palaidoti šventaisiais pripažinti žmonės, saugomos šventųjų relikvijos, šventieji paveikslai, ikonos ar skulptūros.

► Šiluva – Lietuvos Lurdas

Šiluva – lankomiausia piligrimų vieta Lietuvoje. Kasmet rugsėjo pradžioje (8–15 d.) čia vyksta vieni didžiausių atlaidų, vadinamosios Šilinės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo šventė. Taip pat rengiamos  piligrimų eitynės iš Tytuvėnų į Šiluvą (iki jos tėra 9 kilometrai).

Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog 1608 m. rugsėjo 8-ąją Šiluvos laukuose avis ganiusiems piemenims apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji stovėjo ant didelio akmens ir verkė. Paklausta, kodėl, atsakė: „Verkiu todėl, kad šiose žemėse kadaise buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Bažnyčios hierarchai susidomėjo Šiluvos istorija. Paaiškėjo, kad kadaise čia stovėjo katalikų bažnytėlė. 1622 m. atradus bažnyčios steigimo dokumentus ir laimėjus bylą dėl nuosavybės grąžinimo (mat nuo XVI a. pradžios buvo įsigalėjęs kalvinizmas), toje pačioje vietoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė ir atgaivinti garsieji Šilinių atlaidai. Į juos traukdavo procesijos iš visų aplinkinių parapijų.  

Šiluva – viena iš penkių vietų Europoje, kur Mergelės Marijos apsireiškimą yra oficialiai pripažinusi bažnyčia (1993 m. rugsėjo 7-ąją čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II). 

Būdami Šiluvoje, užsukite į 1755 m. pastatytą Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo baziliką, kuriai 1976 m. suteiktas Mažosios bazilikos titulas. Teigiama, kad joje tvyro ypatinga aura, sklinda gera energija. Šnekama, kad meldžiantis prie stebuklinguoju vadinamo Dievo Motinos paveikslo pildosi norai ir net pasveikstama. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog šis paveikslas buvo rastas iš žemių iškastoje skrynioje netrukus po Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo.

Tikrai verta Šiluvoje apsilankyti bent kartą ir pamatyti tai savo akimis. Juolab kad Šiluva turi seną istoriją. Pirmosios sodybos šilais apaugusioje išdygo vietovėje XV amžiuje. 

Kai 1457 m. dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė Šiluvos bažnyčią ir jai dovanojo stebuklais garsėjantį Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą, garsas apie Šiluvą pasklido po visą Lietuvą. Ėmė plūsti maldininkai net iš kaimyninės tuometės Prūsijos. Stebuklais garsėjanti Šiluva didžiausiu piligrimų traukos centru išliko iki šių dienų. 

► Kryžių kalnas – kančių ir tikėjimo simbolis

Į Jurgaičių (Domantų) piliakalnį, kuris žinomesnis kaip Kryžių kalnas, kiaurus metus traukia maldininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos. Jis yra dvylika kilometrų nuo Šiaulių (prie Šiaulių–Rygos plento), prie Kulpės upės. Nuo seno vietos gyventojai šį piliakalnį vadino Šventkalniu arba Maldų kalnu, apie kurį sklando daugybė legendų. Istorikai mano, jog kadaise čia būta pilies, kurią kalavijuočiai sudegino apie 1348 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąsyk minimas XIX a. viduryje (nuo 1850-ųjų). Spėjama, jog kryžiai čia pradėti statyti po  žiauraus 1831 metų sukilimo nuslopinimo. 

XX a. pradžioje šis kalnas tapo sakraline vieta. Nešini savu kryžiumi, kryželiu ar rožiniu, į jį užklysta visi, kuriems reikia dieviškosios pagalbos ir malonės. Garsusis Kryžių kalnas tikintiesiems yra tapęs kančių ir tikėjimo simboliu. Sovietmečiu (nuo 1961-ųjų) tarybų valdžios net keturissyk degintas ir naikintas, jis tikinčiųjų kaskart būdavo atkuriamas iš naujo. Nepaisant to, kad jį saugojo kariuomenė, net KGB, Kryžių kalnas vis atgimdavo tarsi sfinksas iš pelenų – nesunaikinamas ir amžinas.

Šioje sakralinėje vietoje, kurią 1993 m. aplankė ir palaimino popiežius Jonas Paulius II, į dangų stiebiasi daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių įvairiausių kryžių, koplytstulpių, šventųjų paveikslų ir statulėlių su ant jų sukabintais rožiniais. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją, persmelktą netekties, kančios ar vilties ir padėkos. Tai – unikali vieta, kurią siekiama įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Čia meldžiasi tūkstančiai tikinčiųjų, vyksta pamaldos, atlaidai, religinės procesijos, todėl vietovėje sklando ypač stipri energija.

► Stebuklais garsėjantys Pivašiūnai

Pivašiūnus, nediduką Dzūkijos krašto bažnytkaimį, esantį šalia Ilgio ežero (25 km nuo Alytaus), garsina ne tik kerinčio grožio gamta, bet ir bažnyčioje esantis stebuklais garsėjantis Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas. Retas kuris negirdėjo apie atlaidus Pivašiūnuose, kurie sutraukia būrius maldininkų iš visų Lietuvos kampelių. Daugiausia jų susirenka per Žolinę.

Rašytinuose šaltinuose Pivašiūnai pirmąsyk paminėti XVII a. viduryje. 1639 m. čia veikė benediktinų vienuolynas, o 1648-aisiais išdygo pirmoji medinė bažnyčia, kuri stovėjo dabartinės koplyčios vietoje. Po 1766 m. įvykusio gaisro ji buvo atstatyta, bet 1825-aisiais vėl suniokota liepsnų. Tais pačiais metais benediktino Celestino Sarako iniciatyva buvo pastatyti iki dabar išlikę lotyniško kryžiaus formos Dievo namai su mūrinėmis kolonomis. Altorių puošia Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas, kuris per stebuklą atlaikė visus gaisrus ir išliko iki šių dienų. Nors nežinomas nei paveikslo autorius, nei jo sukūrimo metai, teigiama, jog meldžiantis ir prašant Švenčiausiosios Mergelės Marijos malonės (jos vardu ir pavadinta bažnyčia), vyksta stebuklai: žmonės pasveiksta, pildosi jų norai. Sakoma, čia maldos pasiekia dangų.     

► Aušros vartai – piligrimų šventovė

Vilniaus senamiestyje esantys Aušros (dar vadinami Medininkų) vartai nuo senų laikų traukė maldininkus dėl bažnyčioje esančio stebuklingojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo. Jis apipintas įvairiausiomis legendomis ir istorijomis. Pirmieji su šiuo paveikslu susiję stebuklai minimi XVII a. Knygoje užfiksuota septyniolika priesaika patvirtintų stebuklų, įvykusių per Aušros vartų Dievo motinos malonę. Sklido kalbos, kad čia pildosi prašymai, neregiai praregi, sergantieji pasveiksta ir pan.

Rašytiniuose šaltinuose pirmąsyk paveikslas paminėtas 1671 m. Nuo tada, kai šioje vietoje pastatytoje medinėje koplyčioje jis buvo iškilmingai pakabintas ir vainikuotas.

Šv. Teresės bažnyčia su vienuolynu ir Aušros vartų koplyčia sudaro kadaise Vilnių juosusios gynybinės sienos dalį. Pagal to meto Europos tradicijas juose būdavo kabinami šventųjų paveikslai – vartų globėjai, saugantys miestą nuo maro, bado ir priešų. Istorikai teigia, jog Aušros vartų pavadinimas kilo būtent nuo žodžio „aštrus“. Mat ši Vilniaus dalis sudarė smailų kampą ir buvo vadinama Aštriuoju arba Aštriagaliu. Kitas pavadinimas kildinimas nuo žodžio „aušra“.

Aušros vartus iki šiol garsina garsusis Gailestingumo Motinos paveikslas, prie kurio pasimelsti ir paprašyti malonės plūsta tikintieji. Maldininkai įsitikinę, jog ir XXI a. šioje vietoje nesiliauja vykę stebuklai.

Parengta pagal Lietuvos piligrimų bendrijos informaciją