Pilkasis šokio scenos kardinolas: „Noriu užsiauginti šokėjų kartą, kuri moka viską“

Esi ne kartą sakęs, kad vien talento šokių aikštelėje neužtenka. Tačiau talentingiems reikia dirbti mažiau?

Netiesa. Tą kelią pačiam reikėjo praeiti – tekdavo šokti ir po aštuonias ar net dvylika valandų. Kai šitaip stengiesi, kaipmat pasistumi į priekį. Šiais metais dariau eksperimentą: sportinių šokių šokėją per metus išmokiau šiuolaikinio šokio. Rezultatas puikus – šiandien jis studijuoja šokį prestižiniame Londono universitete. Labiausiai už viską norėčiau, kad žmonės tobulėtų čia, Lietuvoje, nes daugybė gerų šokėjų išvyksta dirbti į užsienį, kur jiems atsiveria daugiau kelių.

Kuri ir pats šoki hiphopą, taip pat šiuolaikinį šokį. Rodos, tokie nesuderinami dalykai, kas juos vienija?

Aistra. Kūnas juda skirtingai, tačiau be aistros šokio nebus. Gatvės stilius įkūnija daugiau žvėriškos energijos, jei jos turi savo viduje, ji išsilies. Šiuolaikinis šokis yra kūno filosofija, bent jau man atrodo yra gilesnis, įdomesnis. Štai kodėl keletą metų šokęs hiphopą, dalyvavęs daugybėje konkursų, vėl grįžau prie šiuolaikinio šokio, pasirinkau gilesnį, įdomesnį kelią. Turiu daug minčių, idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti, bet man trūksta žmonių. Nėra nieko kito, tik juos užsiauginti.

Ir todėl su Dainiumi Žebrausku-Skruzdėliuku nusprendėte dirbti kartu?

Studijoje šiuolaikinio šokio mokysiu vaikus nuo septynerių. Tokio amžiaus jie jau supranta, kas jiems patinka ir kas – ne. Organizuoju daugybę renginių, dirbu televizijos projektuose, taigi, pasirodyti turėsime kur.

Kelerių pats pradėjai savo kelią?

Šešerių. Ignalinoje šokau tautinius šokius, vėliau važinėjau į Visaginą, į sportinių šokių treniruotes, o atvykęs mokytis į Kauną, pasirinkau šiuolaikinį šokį. Užteko pamatyti vieną pasirodymą šiuolaikinio šokio festivalyje, kad suprasčiau, jog tai yra tai, ko ieškojau. Profesionalo karjerą pradėjau dvidešimt vienerių – retai taip būna. Iškart patekau į šokių teatro “Aura” trupę, po metų tapau solistu, apvažinėjome visą pasaulį.

Kas labiausiai tave žavėjo šiuolaikiniame šokyje?

Kūrybos laisvė. Šiuolaikiniame šokyje gali atlikti daug vaidmenų ir tuo pat metu išlikti savimi. Tai vienas laisviausių šokių, tiesa, reikalaujantis ypatingai daug klasikinio šokio pagrindų. Jei juos turi, gali būti visur, šokti bet ką – kiekvienas choreografas reikalauja skirtingos stilistikos, bet pagrindiniai judesiai lieka tie patys.

Gatvės stilius atsirado vėliau, kai man buvo 28-eri. Tuomet Kaune atidariau savo pirmąją šokių studiją „M“, pasamdžiau gatvės šokių trenerį, – kaip tik tuo metu gatvės stilius atgimė. Nuėjau į pirmąjį gatvės šokių seminarą, kurį rengė vokiečių šokėjai ir man... vėl nurovė stogą. Šiuolaikinį šokį šešiems metams padėjau į stalčių.

Tačiau labiausiai tave išgarsino televizijos projektai. Koks buvo pirmasis?

Vienas pirmųjų, kuriame pasirodžiau kaip šiuolaikinio šokio kūrėjas – „Tu gali šokti“. Nuo tada pakilo ne tik mano, bet ir šiuolaikinio šokio populiarumas. Su Dainiumi turime idėją – šokių studijoje užsiauginti šokėjus, galinčius šokti ir šiuolaikinį šokį, ir gatvės šokius, ir kubietišką salsą. Tokių šokėjų ypatingai trūksta, ypač televizijos projektuose, kuriuose per vieną vakarą susimaišo daugybė stilių. Be to, jei nori gerai šokti, bandyti laimę atrankose Paryžiuje ir Londone, privalai išmanyti ne vieną stilių, ten reikalaujama daug daugiau.

Marianai, kokio stiliaus šokius tu gali šokti?

Visus stilius. Dėl to man nesudėtinga kurti. Na, gal į tautinius nepretenduoju, bet jei reiktų, pastatyčiau ir tokį. Svarbiausia yra paruošti žmogaus kūną, kad jis būtų pasirengęs priimti informaciją iš skirtingų specialistų.

Viena yra žiūrėti šokio spektaklį scenoje, visai kas kita – per televiziją. Ar įmanoma televizijos projekte perduoti tikras emocijas?

Yra tiek daug projektų, kur žmonės apsiašarodavo žiūrėdami šiuolaikinio šokio pasirodymą televizoriaus ekrane. Realybėje šokis suteikia daug laisvės ir pasitikėjimo savimi. Iš savo buvusių mokinių, kurie su šokiu nesusiejo savo gyvenimo, tačiau baigė prestižinius universitetus, gaunu padėkos laiškų. Jie man dėkoja už tai, kad per treniruotes išmokiau tam tikros gyvenimo filosofijos. Šokis išlaisvina, ugdo charakterį, ypatingai, jei pradedi nuo jaunų dienų. Į šokius savo vaikus atvedę tėvai turi įsisąmoninti, kad šokiai – ne vien laisvalaikio praleidimas, taip pat ir jauno žmogaus formavimas. Mūsų aplinkoje yra daug aistringų, savo tikslų siekiančių ir savo idėjomis tikinčių žmonių.

Kokio amžiaus jie paprastai baigia savo karjerą?

Šiuolaikiniame šokyje mačiau stebėtinai puikią formą turinčių šokėjų, kuriems 67-eri ir daugiau. Pastebėjau naują tendenciją: daug šokėjų grįžta į sceną būdami septyniasdešimties. O ir gatvės šokiuose pažįstu trenerių, kurių fizinė forma puiki, nors jie artėja prie šešiasdešimties. Amžius – ne riba, kad darytumei tai, ką nori. Šokis vis dėlto iš pradžių yra menas, o tik paskui – sportas.