Architektą Danielį Libeskindą vieni vadina genijumi, kiti – maištaujančiu chuliganu, tačiau niekas neabejoja, kad jis yra žvaigždė. Jo žmona Nina Libeskind galėtų skųstis, kaip sunku gyventi aštriabriaunio menininko – ir dar žvaigždės – šešėlyje, bet nė nemano to daryti: ji tvirtai stovi greta vyro, Niujorke ant savo pečių laiko architektūros studiją „Studio Libeskind“ ir tiki meilės galia net po pusšimčio drauge praleistų metų.
„Laikui bėgant sutuoktiniai supanašėja“, – dingteli mintis žiūrint į Danielį ir Niną. Trumpai kirpti žili plaukai, akiniai, juodi drabužiai – abu atrodo kaip vienas. Ir ne tik atrodo: jiedu ir darbe, ir gyvenime laikosi išvien jau penkis dešimtmečius. „Nina – mano meilė, įkvėpėja, patikimiausia partnerė, trijų mano vaikų motina“, – nenuilsdamas kartoja Libeskindas. Rodos, nei Žydų muziejaus Berlyne, nei Karališkojo Ontarijo muziejaus Toronte, nei MO muziejaus Vilniuje nebūtų, jei architekto štrichams nediriguotų ramus žmonos balsas ir tvirta moteriška ranka.
„Na, nereikia manęs pervertinti, – šypteli Nina, telefonu duodama interviu iš Berlyno, kur įsikūrusi Libeskindų europietiškoji rezidencija. – Danielis – labai talentingas kūrėjas, o aš net nesu architektė!.. Bet kad be manęs jo gyvenime būtų kur kas daugiau chaoso – tai tiesa.“