„Tirti ruonius laisvėje – labai sudėtinga. Pirmiausia tenka ne tik sau, bet ir kitiems tos srities mokslininkams įrodyti, kad tikrai esi pasiryžęs tai daryti. Turi būti pasirengęs emociškai ir fiziškai išbūti ne komforto sąlygomis. Kai visa tai ištveri, gauni apdovanojimą: sėdi laukinėje saloje ant uolos, šviečia mėnulis, aplinkui lūžta jūros bangos, regi ruonių siluetus, girdi šių gyvūnų savitą kaukimą. Tai – žodžiais nenusakomas pakylėjimas“, – prisipažįsta pilkųjų ruonių tyrimų pradininkė mūsų šalyje, Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Vaida SURVILIENĖ (37).
Kaip šie gyvūnai atsirado jūsų akiratyje?
Nuo paauglystės norėjau būti mokslininkė ir tirti jūrų žinduolius. Užsimerkusi įsivaizduodavau, kad esu po vandeniu, mane supa kažkokie gyvūnai, kuriuos tyrinėju. Jūra man, vilnietei, visada buvo terra incognita. Traukė nežinomybė, ta neaprėpiama laisvė. Studijų metais intensyviai ieškojau, ką konkrečiai galėčiau tyrinėti. Dėstytojai patarė važiuoti pasitarti į Klaipėdą, į Lietuvos jūrų muziejų. Ten buvau nusiųsta stebėti ruonių. Be jokios metodikos, mokslinio pasirengimo sėdėdavau prie baseino ir nuo ryto iki vakaro į juos žiūrėdavau.
Jūrų muziejuje beveik gyvenau gal pusantro mėnesio. Labai gerai pažinau šiuos gyvūnus, susipažinau su jų elgsena, bet vis tiek atrodė, kad tai – veltui praleistas laikas. Paskutinę dieną atėjusi atsisveikinti pamačiau du jauniklius, kurie po ilgos atskirties vėl buvo suleisti į vieną baseiną ir žaidė taip intensyviai, kaip dar nebuvau mačiusi. Tada ir kilo mintis pasigilinti, kaip ruoniai renkasi socialinio žaidimo partnerius, kur tai nuveda, – pabandyti išsiaiškinti, ar taip jie užmezga ilgalaikius ryšius, draugystę, ar nuo to priklauso poilsio, veisimosi vietos pasirinkimas.