„Tirti ruonius laisvėje – labai sudėtinga. Pirmiausia tenka ne tik sau, bet ir kitiems tos srities mokslininkams įrodyti, kad tikrai esi pasiryžęs tai daryti. Turi būti pasirengęs emociškai ir fiziškai išbūti ne komforto sąlygomis. Kai visa tai ištveri, gauni apdovanojimą: sėdi laukinėje saloje ant uolos, šviečia mėnulis, aplinkui lūžta jūros bangos, regi ruonių siluetus, girdi šių gyvūnų savitą kaukimą. Tai – žodžiais nenusakomas pakylėjimas“, – prisipažįsta pilkųjų ruonių tyrimų pradininkė mūsų šalyje, Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Vaida SURVILIENĖ (37).
Kaip šie gyvūnai atsirado jūsų akiratyje?
Nuo paauglystės norėjau būti mokslininkė ir tirti jūrų žinduolius. Užsimerkusi įsivaizduodavau, kad esu po vandeniu, mane supa kažkokie gyvūnai, kuriuos tyrinėju. Jūra man, vilnietei, visada buvo terra incognita. Traukė nežinomybė, ta neaprėpiama laisvė. Studijų metais intensyviai ieškojau, ką konkrečiai galėčiau tyrinėti. Dėstytojai patarė važiuoti pasitarti į Klaipėdą, į Lietuvos jūrų muziejų. Ten buvau nusiųsta stebėti ruonių. Be jokios metodikos, mokslinio pasirengimo sėdėdavau prie baseino ir nuo ryto iki vakaro į juos žiūrėdavau.
Jūrų muziejuje beveik gyvenau gal pusantro mėnesio. Labai gerai pažinau šiuos gyvūnus, susipažinau su jų elgsena, bet vis tiek atrodė, kad tai – veltui praleistas laikas. Paskutinę dieną atėjusi atsisveikinti pamačiau du jauniklius, kurie po ilgos atskirties vėl buvo suleisti į vieną baseiną ir žaidė taip intensyviai, kaip dar nebuvau mačiusi. Tada ir kilo mintis pasigilinti, kaip ruoniai renkasi socialinio žaidimo partnerius, kur tai nuveda, – pabandyti išsiaiškinti, ar taip jie užmezga ilgalaikius ryšius, draugystę, ar nuo to priklauso poilsio, veisimosi vietos pasirinkimas.
Tai ir tapo jūsų tyrimų tema?
Apie ruonių žaidimo elgseną radau vieną gal prieš trisdešimt metų parašytą mokslinį straipsnį. Nustebau ir nusprendžiau aiškintis toliau. Ruonius vadinu nežinoma žeme, nes beveik nėra galimybių juos stebėti jūroje po vandeniu. Į sausumą jie išlipa labai atokiose salose, toliau nuo žmonių. Ten ilsisi, keičia kailį, veda jauniklius, bet sausuma nėra ruoniams saugi zona. Kadangi jie labai stambūs, o plaukmenys mažučiai, ant žemės ar ledo juda kur kas sunkiau nei vandenyje, sausumoje tampa gana lengvu plėšrūnų grobiu. Todėl ruoniukai sausumos ypač vengia, išlipa paskutiniai – po didžiulių patinų, patelių, kai aplinka tampa saugesnė.
Ruoniai gyvena apie keturiasdešimt metų. Patelės jauniklius žindo tik dvi tris savaites. Paskui juos palieka. Atjunkyti ruoniukai būna labai putlūs. Maždaug mėnesį jie tik daug miega, voliojasi sausumoje, mažai juda. Paskui po truputį pradeda lipti į vandenį, jį tyrinėja, mokosi plaukti. Kai riebalus ima keisti raumenys – pradeda nardyti, gaudyti žuvis. Vis dar tiksliai neaišku, kaip jie to išmoksta, – atlikta daug stebėjimų, yra teorijų. Pastebima, kad jauni patinai dažnai seka paskui vyresnius, matyt, mokosi iš jų. Tačiau kaip juos pasirenka – irgi neaišku. Stebėjimai rodo, kad jie vienas kitą atpažįsta, gali užmegzti ryšį. Tai – labai įdomi tema, verta į ją gilintis.
Juos tyrinėdami nuolatos bandome spėti su kintančia aplinka, naujomis technologijomis, laiku ir savo gyvenimu...
Supratau, kad Lietuvoje tyrinėti laukinius ruonius gali būti sunku. Todėl per bakalauro studijas parašiau į Škotiją didžiausią įspūdį padariusiam mano rastų mokslinių straipsnių autoriui. Pasakiau, kad norėčiau atvažiuoti tyrinėti ruonių pagal „Erasmus“ programą. Įdėjau daug pastangų, kol jis sutiko mane priimti. Taip užmezgiau ryšius ir su vienu didžiausių Europos jūrinių žinduolių tyrimų institutų „Sea Mammal Research Unit“, kuris yra Škotijoje, Sent Andruso mieste. Ten susipažinau su ruonių ekspertais iš Didžiosios Britanijos ir kitų šalių, atlikau savo stebėjimus.
Kaip juos stebite?
Pirmieji socialinio žaidimo stebėjimai Škotijoje vyko nuo kranto. Slėptuvėje, kuri apsaugo nuo lietaus, vėjo, kasdien praleisdavau po kokias aštuonias valandas: per labai stipriai objektus priartinantį monoklį stebėdavau jų veiklą bei žymėdavausi pastabas. Vėliau persikėliau į salą, kur ruoniai veisiasi. Su kitais mokslininkais kokiems dviem mėnesiams laivu keldavausi į Isle of May, esančią netoli Edinburgo. Tai – paprastam žmogui neprieinama, saugoma teritorija, kur vasarą peri gausybė paukščių, o mes vėlyvą rudenį tirdavome ruonius. Ten atsivesti jauniklių vienu metu atplaukia keli tūkstančiai patelių. Jos dvi tris savaites nesitraukia nuo mažylių. Susirenka ir patinai, kurie laukia, kada patelės vėl taps vaisingos.
Aš dažniausiai įsitaisydavau ant aukštos uolos. Ruonių rega prasta – mato tik siluetus. Todėl visi mokslininkai, judėdami tarp ruonių, eina pasilenkę – kad neišsiskirtų iš akmenuoto kraštovaizdžio ir liktų nepastebėti. Tačiau ruonių labai gera uoslė: jei jie užuos, kad netoliese yra svetimų, kils sumaištis, patelės gali pasitraukti į jūrą. Kadangi stebėdavau iš tolo, jiems nekeldavau įtampos. Tačiau kartais išnaudodavau prastą regą – prislinkdavau per metrą ar du nuo jų, prisiglausdavau prie kokio akmens ir fotografuodavau, žiūrėdavau, ką veikia, pildydavau užrašus: jei nejudėsi, ruonės pripras ir nepastebės.
Tačiau svarbu nevaidinti drąsuolio, nepamiršti, kad turi reikalų su laukiniais gyvūnais. Privalai saugotis, žinoti, kaip judėti. Laisvėje man nėra įkandęs nė vienas ruonis. Bet kai savanoriavau jų reabilitacijos centre, viena patelė buvo įsikabinusi į ranką du ar tris kartus. Prisimenu, tais randais labai didžiavausi, visiems rodžiau. Su laiku jie pranyko ir neliko jokios žymės. Jei įkąstų suaugęs, laisvėje gyvenantis ruonis, taip lengvai išsisukti tikrai nepavyktų...
Patelės agresyvesnės ir laukinėje gamtoje, ypač veisimosi laikotarpiu. Jos draugiškos tik savo jaunikliui. Užuodusios žmogaus kvapą, gali pradėti konfliktuoti tarpusavyje ir netyčia pražudyti jauniklį. Esu tai patyrusi. Laukinėje gamtoje turi būti be galo atsargus, nes kiekvienas žmogaus pėdsakas gali turėti įtakos.
Susiruošusi į ekspediciją, matyt, nesikvepinate?
Tai daryti – beviltiška: viską užgožia ore tvyrantis specifinis ruonių kvapas. Man tas žuvų ir muskuso kvapų mišinys labai patinka. Kvepalus ruoniai gal ir užuostų, bet, matyt, nesusietų su žmogumi, nes susitikimų su civilizacija patiria gerokai mažiau nei sausumos gyvūnai. Tačiau ten dirbantys mokslininkai paprastai vilki metų metus dėvimus neperšlampamus žvejų kombinezonus, prasmirdusius ruonių išmatomis, apskretusius purvu. Taip apsirengęs nebijai susitepti, sušlapti.
Taigi tie mėnesiai atokioje Škotijos saloje būdavo persismelkę ruonių kvapu. Ten dirbti – ypatinga patirtis, bet tų žinduolių yra daug kur. Jau kuris laikas mano dėmesio centre – gyvenantys Baltijos jūroje. Dabar, kai važiuoju į Estijos Saremos salą, jaučiuosi dirbanti prabangiomis sąlygomis: ten ruoniai išlipa į mažas smėlėtas salas, kurias skalauja lietus ir jūros bangos. Dėl to viskas švariau, ramiau. Į Saremos salą važiuoju dusyk per metus. Estijoje daugiausia atlieku ruonių fiziologinius tyrimus. Baltijos jūra – viena iš labiausiai užterštų. Tirdami ruonių sveikatą stebime, kaip situacija keičiasi, kiek tai turi įtakos jų hormonams, sveikatai, genetikai. Tai – ilgalaikis projektas, bendradarbiauju su kitais Baltijos jūros ruonių tyrinėtojais iš užsienio bei mokslininkais iš Vilniaus universiteto: tai – ne vieno žmogaus darbas.
Laisvėje man nėra įkandęs nė vienas ruonis. Bet kai savanoriavau jų reabilitacijos centre, patelė buvo įsikabinusi į ranką du ar tris kartus.
Taip ilgai nuo jų nenuleidžiate akių – ar minioje pradedate atpažinti savo tiriamuosius?
Kiekvienas ruonis unikalus. Po ilgų stebėjimų supranti, kad iš to tūkstančio saloje augančių ruoniukų kokį šimtą jau pažįsti: žinai, kur jie buvo vakar ir yra dabar, pažįsti jų mamas. Kiekvienas ruonis skirtingai dėmėtas. Pagal tai juos atskirdavau ir pavadindavau drugeliais, debesėliais, gėlytėmis, nors dažniausiai vadindavau mamos vardu.
Ilgiau tyrinėjant atsiranda ir simpatijų: kai kurių ruoniukų asmenybės labiau patraukia, nes jie yra, tarkim, žaismingesni, smalsesni. Šalia judančio žmogaus dažniausiai šalinasi, pasitraukia kuo toliau, stebi. Tačiau visada atsiras nors vienas, kuris norės tave panagrinėti: prisiartinęs lies daiktus, ūsais „apčiupinės“ batus ir kuprinę. Tai – labai miela, bet esu patyrusi ir skaudžių akimirkų – daug jauniklių miršta. Vieni neišgyvena, nes silpni gimsta, kiti – nes pasiklysta ir neberanda juos dar maitinančios mamos. Nepatyrusios ruonės kartais mažylius palieka per anksti... Matai ruoniuką, kuris vakar buvo su mama, o dabar – visai kitoje salos vietoje, ir supranti, kad jis jos turbūt neberas. Ją kviesdamas šaukia „maaa“, o tu niekaip negali padėti – telieka tikėtis, kad jis savo maitintoją visgi sutiks. Kartais taip ir atsitinka! Labai retai, bet būna, kad pasimetusius jauniklius priglaudžia kitos ruonės.
Ką žinote apie lietuviškus ruonius?
Baltijos jūros pilkųjų ruonių populiacija – vientisa, nedalijama atskiroms šalims. Ruoniai per dieną gali nuplaukti šimtą ar du šimtus kilometrų. Jie migruoja priklausomai nuo povandeninių srovių, oro, žuvų gausos, amžiaus. Tačiau tikrai yra tokių, kurie aplanko Lietuvos pakrantę. Tai patvirtina žvejai: pati su jais esu plaukusi į jūrą ir mačiusi traukiamus tinklus, kuriuose – vien žuvų galvos, o du paaugliukai ruoniai dar bando sudoroti likusią žuvį.
Esame užfiksavę brandaus amžiaus patiną, kuris vis pasirodo prie Klaipėdos molo, kitas jauniklis ne kartą stebėtas Šventosios upėje.
Ruoniams būtina kartais išsiropšti į sausumą, bet Lietuvos pakrantėje nėra nuošalių salų, platformų, kur jiems būtų saugu ir jauku išlipti. Todėl didžioji jų populiacija telkiasi aplink nuošalias Suomijos, Estijos, Švedijos saleles.
Kodėl pavasarį jauniklių vis randama ant mūsų paplūdimių smėlio?
Esama kelių versijų: jei mažylis yra geltonos spalvos, dar su virkštele – jam tik viena dvi dienos, vadinasi, jį ruonė atsivedė mūsų pakrantėje. Tai – itin reti atvejai. Dažniausiai randami mamų jau nebemaitinami išsekę ir sulysę ruoniukai. Tikėtina, kad jie atplaukia su srovėmis iš Estijos ar kurios nors kitos arčiau Lietuvos esančios ruonių gulyklos. Gali būti nuplauti nuo ledo ir pasimetę nuo mamų. Ne visi išgyvena, nes būna nepakankamai pamaitinti, neturi storo riebalų sluoksnio, leidžiančio ilgai badauti, užtikrinančio energijos resursus ir šilumą tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Kiti gimsta su tam tikromis sveikatos problemomis.
Apskritai šie gyvūnai labai atsparūs, išgyvena turėdami didžiausių žaizdų. Reabilitacijos centre esu mačiusi ruoniukų be skalpo, su milžiniškais sužalojimais, o laisvėje – ir be odos ant žandikaulio, be akies. Laukinėje gamtoje esu sutikusi aklų patelių, kurios yra puikios mamos.
Ruoniai tokie gyvybingi, taip nori gyventi! Juos tyrinėdami nuolatos bandome spėti su kintančia aplinka, naujomis technologijomis, laiku ir savo gyvenimu...
Ekspedicijose mokslininkai paprastai vilki neperšlampamus žvejų kombinezonus, prasmirdusius ruonių išmatomis, apskretusius purvu.
Jūsų vyras – gamtininkas, Sengirės fondo įkūrėjas, dokumentinių filmų autorius Mindaugas Survila. Jis paniręs į senųjų miškų problemas, jūs – į povandeninio pasaulio.
Abu dirbame prie savo projektų. Mėgstame pasikalbėti apie tai, ką kuris veikiame, pasidalijame patarimais, įžvalgomis – juk sukamės panašiame rate, abiem tenka susidurti su mokslo reikalais. Mindaugas mane kalbina sukurti virtualią svetainę ir ten kelti ruonių nuotraukas, rašyti jų istorijas. Gal kada nors pavyks tai padaryti.
Kai būnate išvykusi pas ruonius, vaikams siunčiate jų nuotraukų ir istorijų?
Mūsų Jonui – devyneri, Elenai – šešeri. Ruoniai jiems – ne egzotika, o mamos darbas.
Iš ekspedicijų vaikams tikrai siunčiu ruonių nuotraukų, parvežu įvairių gamtinių suvenyrų: jūros nuplautą kaulo gabalėlį ar kriauklių. Kadangi imu ruonių kailio mėginius, leidžiu pauostyti, kad žinotų, kaip šie gyvūnai kvepia. Atžaloms tai labai įdomu.
Kartais susidaro įspūdis, kad prieš apsispręsdami auginti vaikus jauni žmonės kažko vis laukia: kol padarys karjerą ar uždirbs pinigų. Mudviem su Mindaugu viskas vyko vienu metu: jis kūrė ilgametražį dokumentinį filmą „Sengirė“, statėmės namą, aš laukiausi, mano doktorantūra buvo tik beįsibėgėjanti. Darbai vijo darbus, bet ištvėrėme, o dabar smagu, kiek daug visko nuveikta, jau ūgtelėjusios atžalos. Šeima šiek tiek atitraukia nuo mokslo darbų, padeda visai į juos nenugrimzti.
Gal dar kokiai nors veiklai, kuri jums svarbi, lieka laiko?
Kiekvienas mokslininkas kitoks. Aš dažniausiai tyrinėjimų ir paskaitų temas nešuosi namo. Nuo to nepavyksta atsiriboti ir per atostogas, nors kartais taip norėtųsi! Kai Ukrainoje prasidėjo karas, apniko mintys, ar kam nors mano tyrimai reikšmingi: man jie įdomūs ir svarbūs, bet ar pasitarnautų, karui atėjus į Lietuvą? Todėl įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą. Dabar savo laiką skiriu šeimai, ruoniams ir šauliams. Apie šiuos tris polius sukasi mano pasaulis.
Kaip gerai, kad kadaise įsiklausėte į save ir pasirinkote artimą sritį!
Man tikrai labai pasisekė, kad tiksliai žinojau, kur noriu būti, ką daryti. Tada daug lengviau siekti tikslo, ne taip vargina sunkus darbas ar nesėkmės, nes supranti, kad tai – kelio dalis, tiesiog turi tai įveikti. Na, ir bent grūdelio sėkmės čia reikia. Tačiau pastangos vis tiek svarbiausia – turi savo tikslo siekti iš visų jėgų. Kartais per paskaitas studentams, susitikimuose moksleiviams sakau, kad jeigu man, gyvenant Lietuvoje, pavyksta daryti karjerą tyrinėjant ruonius, tai jie tikrai gali tapti matematikais, pianistais – bet kuo, kuo svajoja. Jei save toje vietoje matai – dirbsi ir pasiseks.
+3