Pinigų psichologija

Pinigai suteikia žmogui laisvės. Tačiau neretai ir apsunkina, mat turtinė padėtis įpareigoja atitinkamai ir atrodyti: jei esi turtingas, turi turėti prabangų automobilį, prašmatnius namus, rengtis garsių vardų drabužiais ir pan. Galiausiai pinigai skatina ieškoti kompromisų. Ypač šeimoje, nes čia netinka verslo principas – valdžia rankose to, kuris daugiau pinigų įneša. Šeima – tai du žmonės, kartu gyvenantys laimėje ir nelaimėje, turte ir skurde. Vadinasi, turėtų būti: kas mano – tavo, kas tavo – mano. Bet ar tikrai?

Daugiau nei skaičius banko sąskaitoje

Nemažai kasdienių mūsų rūpesčių ir emocijų yra susiję su pinigais. Nerimaujame, kad nepakankamai jų turime, per daug išleidžiame arba bijome dėl ateities ir stengiamės kažkiek jų atidėti juodai dienai. Net garsi Amerikos pokalbių laidų vedėja Oprah Winfrey prisipažino bijanti tapti bename, todėl juodai dienai atsidėjo... 50 milijonų JAV dolerių!

Žmogaus santykis su pinigais turėtų būti racionalus – elkis taip, kad jie atneštų maksimalias pajamas. Tačiau realiame gyvenime viskas dažnai prasilenkia su visomis ekonomikos aksiomomis. Galime siekti įsigyti butą, tačiau kas mėnesį pusę algos paliekame lošimo namuose. Galime drabužius ir avalynę pirkti tik per didžiuosius išpardavimus, tačiau vis nesugebame atsispirti be proto brangiai kosmetikos naujovei. O kai kurie paiso pinigus atbaidyti galinčių ritualų: nešvilpauja namuose, nedovanoja tuščios piniginės, nededa ant grindų rankinės ir pan. 

Elgesį su pinigais skatina ne tiek racionalus asmeninės naudos siekimas, kiek įvairios slaptos baimės, prisiminimai, įsitikinimai. Pinigai žmogui reiškia tai, ką jis juose mato arba už juos tikisi gauti.

Pasakų herojai realybėje

Ilgą laiką visuomenėje pinigai buvo siejami su vyriškąja gimine. Vyras uždirba pinigus, moteris rūpinasi namais. Vyresniosios kartos moterys užaugo vyrų dominuojančioje visuomenėje, kur jos turėjo prašyti vyrų pinigų net minimaliems poreikiams. Psichologijos profesorės Karen Pine nuomone, toks stiprus vaidmenų pasiskirstymas paaiškina, kodėl daug moterų kenčia nuo psichoterapeutų įvardijamo Pelenės komplekso – tvirto įsitikinimo, kad vieną dieną pasirodys gražus princas ant balto žirgo ir išvaduos iš finansinių bėdų. Tai gražios svajonės, bet būtent jos įkalina moteris finansinės paauglystės etape.

Be abejo, šiame etape gali įstrigti ir vyriškosios giminės atstovai. Prisiminkime pasakas apie princą – plevėsą ir palaidūną, švaistantį savo tėvo karaliaus pinigus. Ir nors to niekas nevadina princo kompleksu, šiandien pasitaiko jaunuolių, gyvenančių būtent taip. Turtingo tėčio pinigai garantuoja pasiturintį gyvenimą šiandien, o sukurtas verslas ir įtakingi ryšiai – sočią rytdieną. Tad kam sukti galvą dėl to, kas ir taip padėta ant lėkštutės? Toks mąstymas įstrigdo ne tik finansinėje paauglystėje, bet likus be tėvų nuveda tiesiai finansinio bankroto ir moralinio palūžimo link. Ne veltui tokie turtingų tėvelių vaikeliai liaudyje vadinami tėvų piniginių aukomis.  

Kas ir už ką moka?

Meilė ir pinigai nėra geri partneriai, nors visada norisi tikėti, kad nuoširdūs jausmai nepasiduos jokiems išskaičiavimams. Todėl šeimą įsivaizduojame kaip saugią ir ramią įlanką, saugančią nuo negailestingai plintančio materializmo. Joje nėra vietos savanaudiškumui ir žmogaus vertė nematuojama pagal finansinį pajėgumą. Ir visgi tai iliuzija. Pinigai ir šeimyniniuose santykiuose įgyja vis didesnę galią. Jie yra vienas iš geriausių poros santykių indikatorių. Tarp laimingų porų konfliktai dėl pinigų kyla retai. Partneriams, kuriems pavyksta išspręsti ginčus ramiai aptariant rūpimus klausimus, tiesiog nėra būtinybės ginčytis dėl to, sakykim, kas daugiau uždirba ir kodėl. Nesutarimai dėl pinigų stiprėja tuomet, kai pora išgyvena santykių krizę. Šeimos terapeuto Bernardo Prieur įsitikinimu, partneriai ginčijasi dėl kitų dalykų: seksualinio nepasitenkinimo, dėmesio stokos...

Bendri pinigai: noras viską kontroliuoti

Bendras katilas paklūsta logikai, pagal kurią suvokiama darni pora. Tai tradicinis supratimas, praeityje atitikęs klasikinę šeimos instituciją, kurioje moteris dažniausiai nedirbo. Šiandien ši sąlyga nebūtina, o toks biudžeto tvarkymo būdas gali atspindėti iš tiesų stiprų partnerių artumą – vietoje dviejų „aš“ poroje stipriau egzistuoja „mes“. Tas pats galioja kalbant ir apie materialines vertybes.

Bet net ir taip pozityviai žvelgiant į santykius to neužtenka. Kiekvienas iš partnerių privalo „neištirpti“ bendrame gyvenime ir surasti savo vietą jame. Kaip žinia, toks šeimos paveikslas dažnas dar ir šiandien: vyras parneša pinigus žmonai, o paskui reikalauja atsiskaityti už šeimos išlaidas. Kai vienam partneriui tampa sunku savarankiškai priimti finansinius sprendimus, bendras biudžetas kitam gali suteikti galimybę piktnaudžiauti savo valdžia.

Pradėjus bendrą gyvenimą, mumyse nesąmoningai prabunda noras kontroliuoti. Kontrolė nebūtinai yra negatyvi. Pavyzdžiui, klausdami, ką partneris pirko, mes kartu parodome, kad juo domimės. Svarbu tik nepradėti vienam iš partnerių per daug kito kontroliuoti. Tokia kontrolė gali į santykius įnešti nemažai sumaišties.  „Kontrolierius“ siekia išlaikyti partnerį priklausomą nuo savęs, o „auka“ tai gali priimti kaip meilės stoką ir išlaidavimas gali būti tarsi žinutė „Man trūksta tavo dėmesio“.

Atskiri biudžetai: kova dėl valdžios

Yra porų, kur sutuoktiniai kiekvienas atskirai tvarko savo bankų sąskaitas, dalijasi įtakos sferomis, atsakingai fiksuoja visas pajamas ir išlaidas, o prie šeimos biudžeto prisideda atsižvelgdami į tai, kiek kiekvienas uždirba.

Taip šeimyninį biudžetą dažniausiai tvarko jaunos poros, kur abu partneriai dirba. Jie fiksuoja, kas, ką ir kada pirko. Toks gyvenimas – nesibaigianti buhalterija, kadangi juos užvaldo giliai širdyje rusenanti konkurencija. Už skaičiavimų slepiasi asmeninės kiekvieno partnerio istorijos: konkuravimas tarp brolių ir seserų, sudėtingi santykiai su tėvais. Arba kur kas sudėtingesnės problemos – nepavyksta surasti savo vietos gyvenime ir pan. Išlaidų ir pajamų skaičiavimu partneriai gali stengtis išspręsti egzistencinius sunkumus, o atskirą biudžetą naudoti kaip kovos už valdžią šeimoje priemonę. Tokia biudžeto schema naudojasi norintieji išlaikyti atstumą nuo partnerio, tokius žmones artimi santykiai baugina. Porose, kuriose kiekvienas partneris yra pats sau finansininkas, natūraliai, greitai ir labai aiškiai pasireiškia abipusis abejingumas ir vienas kito nepaisymas.

Biudžeto tvarkymas – tai vidinio pasitikėjimo partneriu ir mūsų pačių sprendimo pradėti bendrą gyvenimą su juo atspindys. Nenoras piniginius reikalus tvarkyti dviese dažnai reiškia troškimą bendrame gyvenime išlikti vienam, atsisakyti dalytis su partneriu savo pasauliu plačiąją prasme.

Kartu ir atskirai: tikroji partnerystė?

Dviejų ankstesnių modelių sintezė gali tapti idealiu biudžeto tvarkymo sprendimu. Bendra šeimos kasa išgrynina dviejų žmonių sąjungos idėją, o asmeninė banko sąskaita kiekvienam suteikia galimybę laisviau kvėpuoti. Tiesa, keblumų gali kilti, jei vienas partneris uždirba gerokai mažiau nei kitas. Jis rečiau gali sau leisti ką nors įsigyti, palepinti artimą žmogų dovanėlėmis ir dėl to jaustis labiau finansiškai priklausomas. Tokia situacija kartais pabudina praeityje patirtas skriaudas ir nepriteklių. Tai natūralus, dažnai nuo vaikystės lydintis pojūtis: atrodo, kad buvome nepakankamai mylimi, trūko dėmesio ar neturėjome vieno kito daikto.

Tokia alternatyva išties reikalauja vidinės brandos. Jeigu abu partneriai yra subrendę šeimai, būtent pinigai padeda sudaryti tarsi simbolinę sutartį, kad ir džiaugsme, ir varge viską įveiksime kartu. Tai ir yra tikroji partnerystė.

Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės